Vokietijos dvasininkas: embrionų testavimas prilygsta biblinėms Erodo nurodymu įvykdytoms vaikų žudynėms

Vokietijos katalikų dvasininkų nuomone, genetinis in vitro apvaisintų embrionų testavimas prilygsta Biblijoje aprašytoms neva Judėjos karaliaus Erodo nurodymu įvykdytoms vaikų žudynėms.

Kelno arkivyskupas Joachimas Meisneris sakydamas pamokslą pareiškė, kad ir karalius Erodas, ir šis mokslinis testas „naudojasi labai specifiniais atrankos kriterijais“ ir yra neteisingi.

Anot prelato, liepęs žudyti vaikus Erodas vadovavosi turimomis žiniomis: jis žinojęs Jėzaus gimimo vietą, lytį, amžių. Genetinio embrionų testavimo šalininkai taip pat turi „savus kriterijus“, paremtus mokslu, − paraleles vedžiojo J. Meisneris.

Priminsiu, kad genetinis embrionų testas atliekamas prieš jų įsodinimą į moters gimdą. Testo tikslas − nustatyti, kad perkeliami embrionai yra sveiki ir ilgai lauktas kūdikis nepaveldės ligų, neturės apsigimimų ir pan. (taip siekiama išvengti abortų).

Šiuo metu Vokietijoje aktyviai diskutuojama apie genetinį embrionų testavimą. Šalies katalikų bažnyčia piestu stoja prieš šį metodą, tuo tarpu evangelikai, kuriems priklauso ir kanclerė Angela Merkel, siūlo „diskutuoti“ šiuo klausimu.

Žibalo į diskusiją šliūkštelėjo ir Vokietijos Aukščiausiasis Teismas, liepos mėnesį paskelbęs nutartį, kad tokie testai nepažeidžia nei embrionų apsaugos įstatymo, nei draudimo eksperimentuoti su embrionais.

El Publico

Liberalus jaunimas labiausiai laisvei nusipelniusia pripažino socialdemokratę M. A. Pavilionienę

Baigiantis metams Lietuvos liberalus jaunimas apdovanojo labiausiai laisvei nusipelniusį metų žmogų. Juo šiais metais buvo pripažinta filologė, profesorė, habilituota daktarė, Lietuvos politikė bei visuomenės veikėja Marija Aušrinė Pavilionienė. Šį antradienį LLJ Valdyba politikę aplankė LR Seime.

Pastaraisiais metais žinoma politikė ne kartą pasisakė žmogaus teisių gynimo tema. „Apdovanojimas politikei skirtas už visus šiuos metus aktyviai gintas žmogaus teises ir laisves, aktyvumą organizuojant pirmąsias LGBT eitynes „Už lygybę“, tvirtą poziciją ginant žmogaus teises Seime“ - LLJ Tarybos sprendimą komentavo baigęs kadenciją LLJ Pirmininkas Edgaras Staniškauskas.

Atsiimdama apdovanojimą M. A. Pavilionienė maloniai nustebo, kad buvo įvertinta jaunimo už savo veiklą: „Man šis apdovanojimas labai daug reiškia. Aš suprantu, kad mano veikla neša tam tikrus vaisius, ir galbūt daro įtaką jauniems žmonėms, suteikia dvasinės stiprybės ir padeda formuotis asmenybėms. Man be galo malonu, kad jaunas žmogus virsta drąsiu, atkakliu ir ginančius savo idėjas. Tai yra labai gražu, nes tik tuomet jo gyvenimas tampa prasmingas.“

Kaip teigė naujai kadencijai išrinkta LLJ Pirmininkė Aušrinė Armonaitė, neįprasta gali pasirodyti tai, jog liberalių pažiūrų jaunimo organizacija apdovanojimą skyrė kairiųjų, socialdemokratų partijos narei. Vis dėlto, tenka pripažinti, jog M. A. Pavilionienė šiais metais ryškiai išsiskyrė iš visų laisvės idėjas ginančių visuomeninio ir politinio gyvenimo veikėjų, nepriklausomai nuo jų politinių pažiūrų.

Labiausiai laisvei nusipelniusio apdovanojimas yra teikiamas nuo 1998 metų. Juo apdovanojami asmenys ar institucijos tais metais pasižymėję laisvės idėjų sklaida ar liberalios politikos įgyvendinimu. Tarp šio apdovanojimo laureatų yra Ričardas Gavelis, Algirdas Degutis, Marius Veselis, Algis Ramanauskas-Greitai, Lietuvos laisvosios rinkos institutas, LR Konstitucinis Teismas.

www.laisve.lt

Saulė Pauliuvienė: Bažnyčia – reali, turtinga politinė jėga

Katalikų bažnyčia Lietuvoje jau seniai peržengė institucijos, užsiimančios sielovada, ribas. Skelbdami, kad rūpinasi žmogaus siela ir puoselėja dvasines vertybes, dvasininkai ima diktuoti, kaip taisyti katalikiškų nuostatų esą neatitinkančius įstatymus, kišasi į šeimų, kurios nevadina savęs aktyviais katalikais, gyvenimą ir grasina žmonėms paaiškinti, už ką per rinkimus reikia balsuoti, o už ką ne. Politikai net nespėjo susivokti, kad Bažnyčia jau senokai yra tapusi politine jėga. Turtinga ir įtakinga, Lietuvoje turinčia didžiausią elektoratą.

Kai pasirodė žinių, jog dvasininkai bažnyčių skelbimų lentose ar per pamokslus esą skelbs pavardes tų Seimo narių, kurie palaikys įstatymų, liberalizuojančių prekybą alkoholiu ir mažinančių akcizą, pataisas, politikos ir visuomenės aktualijų apžvalgininkai stojo į mūšį – vieni aiškino, esą Bažnyčia pernelyg kišasi į politiką, kiti – kad dvasininkai rūpinasi, jog tauta neprasigertų ir nedegraduotų. Ar būtų kalbama apie Nukryžiuotojo atvaizdą mokyklose, ar apie abortus, ar apie Pagalbinio apvaisinimo įstatymą, kurio laukia ne vienas tūkstantis vaikelio negalinčių susilaukti šeimų, Bažnyčios, kaip moralinio autoriteto, balsas skamba garsiau nei kitų.

Nemoka mokesčių

Norinčių suskaičiuoti Romos Katalikų Bažnyčios turtus Lietuvoje netrūksta, nors jų pastangos yra bevaisės – Bažnyčia, kaip ir kitos pelno nesiekiančios organizacijos, Juridinių asmenų registrui finansinių ataskaitų neteikia. Valstybinei mokesčių inspekcijai finansines ataskaitas tradicinės religinės bendruomenės turi teikti tik apie savo ūkinę komercinę veiklą. Jos neprivalo teikti finansinių ataskaitų apie kitą (ne ūkinę komercinę) veiklą, kurios buhalterinė apskaita tvarkoma vadovaujantis Bažnyčios kanonais. Bažnyčios gautos aukos nėra ūkinės komercinės veiklos pajamos, todėl galima tik spėti, kiek katalikai aukoja Bažnyčiai per pamaldas, ir priminti, kiek vidutiniškai „paaukojama“ Bažnyčiai per krikštynas, vestuves ir laidotuves.

Su mokesčiais yra šiek tiek paprasčiau. Visi Romos Katalikų Bažnyčios ir jos institucijų turimi žemės sklypai, naudojami sielovados, socialiniais, švietimo ir kultūros tikslais, žemės mokesčiu neapmokestinami. Kitos religinės bendruomenės nuo žemės mokesčio nėra atleistos, tačiau jas nuo šio mokesčio gali atleisti savivaldybių tarybos.

Pagal įstatymą tradicinės religinės bendruomenės nemoka ir nekilnojamojo turto mokesčio. Religinių bendruomenių, bendrijų ir centrų dvasininkų bei religinių apeigų patarnautojų ir aptarnaujančio personalo pajamos, gautos kaip išlaikymas, lėšos priskiriamos neapmokestinamoms pajamoms, tad gyventojų pajamų mokestis taip pat nemokamas. Šiuo mokesčiu apmokestinamos tik ligos pašalpos. Tam tikrais atvejais mokamas pridėtinės vertės mokestis. Tad tokie yra mokestiniai religinių bendruomenių, tarp jų ir Lietuvoje įtakingiausios Romos Katalikų Bažnyčios, įsipareigojimai.

Valstybė skiria milijonus ir tūkstančius

Kalbėti apie Romos Katalikų Bažnyčios pajamas galima tik abstrakčiai. Aiškūs tik skaičiai iš valstybinių įstaigų – štai, tarkime, 2010 metų valstybės biudžete Kauno kunigų seminarijai buvo numatyti 320 tūkst. litų, Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijai – 377 tūkst. litų, Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijai – 339 tūkst. litų.

Visų tradicinių religinių bendruomenių, bendrijų ir centrų maldos namams atstatyti ir kitoms reikmėms 2010 metų valstybės biudžete buvo numatyta 1,9 mln. litų.

2009 metų biudžete Kauno kunigų seminarijai buvo numatyti 458 tūkst. litų, Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijai – 408 tūkst. litų, o Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijai – 421 tūkst. litų.

Visų tradicinių religinių bendruomenių, bendrijų ir centrų maldos namams atstatyti ir kitoms reikmėms 2009 metų biudžete buvo numatyta 4,2 mln. litų.

2011 metų biudžete numatyta Kauno kunigų seminarijai skirti 328 tūkst. litų, Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijai – 369 tūkst. litų, o Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijai – 339 tūkst. litų.

Visų tradicinių religinių bendruomenių, bendrijų ir centrų maldos namams atstatyti ir kitoms reikmėms kitų metų biudžete numatyta 1,9 mln. litų.

Iš 2010 metų visoms religinėms bendruomenėms skirtų pinigų, remiantis tikinčiųjų skaičiumi, pagal Vyriausybės nutarimą Lietuvos Vyskupų konfederacijai buvo skirta 1,6 mln. litų, o likę pinigai buvo padalyti Lietuvos stačiatikių arkivyskupijai, sentikiams, evangelikams liuteronams, evangelikams reformatams, musulmonams sunitams, žydų religinėms bendruomenėms, bazilijonų ordinui ir karaimų religinei bendruomenei. Oficialiai šie pinigai skiriami dėl šio motyvo: „Asignavimai skirstomi okupacijos metais sunaikintiems ar apleistiems religinės paskirties objektams bei institucijoms atkurti ir kitoms reikmėms.“

Suskaičiuoti atskirų savivaldybių paramą yra ypač sudėtinga – vietos politikai glaudžiai bendradarbiauja su dvasininkais ir paprastai bažnyčioms, ypač katalikų, pinigų ar kitokios paramos negaili. Štai neseniai Vyriausybė iš rezervo skyrė 0,5 mln. litų sudegusiai Labanoro bažnyčiai atkurti.

Žmonės aukoja šimtus

Kai artėja krikštynos ar vestuvės, žmonės iš lūpų į lūpas perduoda informaciją, kiek „reikia“ aukoti Bažnyčiai už šias ceremonijas. Oficialiai tai vadinama auka, neoficialiai – duokle arba mokesčiu už paslaugą, kurią dvasininkas suteikia. Krikštynos, priklauso nuo to, kokioje bažnyčioje ir koks dvasininkas suteiks Krikšto sakramentą (nesistebėkite – juk yra vadinamųjų madingų kunigų, kurie tuokia garsenybes ir krikštija jų vaikus ar nuolat šmėžuoja televizijoje), „kainuoja“ nuo 100 litų. Žinoma, mažesnėje parapijoje gali užtekti ir perpus mažesnės sumos. Vestuvės – jau kelis kartus brangiau. Laidotuvės, priklauso nuo oro, kuriuo reikia mirusįjį palydėti į amžinojo poilsio vietą, – nuo 200 litų.

O kur dar aukos per šv. Mišias ir bažnyčios reikmėms? Yra tekę girdėti, kad garbus dvasininkas tikinčiųjų per pamaldas paprašė „neaukoti skambančiųjų“ (suprask, metalinių litų), o tik kupiūras.

Norint, kad už tavo artimąjį būtų aukojamos Mišios, taip pat turi „paaukoti“. Prašoma tai daryti pagal išgales – gali užtekti ir kelių dešimčių litų. Žinoma, šie pinigai oficialiai niekur nefigūruoja – tik maldos namų kasoje.

Dvasininkai – tarp įtakingiausiųjų

Statistikos departamento duomenimis, 2010 metais Lietuvoje buvo 717 Romos katalikų maldos namų, o dvasininkų – 855. Bažnyčios įtaką rodo ir tai, kad savaitraščio „Veidas“ sudarytame įtakingiausių žmonių dvidešimtuke – net du dvasininkai: 8 vietoje – Kauno arkivyskupas, Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas Sigitas Tamkevičius, o 16 vietoje – kardinolas Audrys Juozas Bačkis. „S. Tamkevičius – Lietuvos katalikų bažnyčios neginčijamas autoritetas, jos veidas ir balsas – būtent jis šiuo metu komentuoja visus, net ir prieštaringus Bažnyčios sprendimus bei įvykius. A. J. Bačkis – aukščiausias Lietuvos katalikų bažnyčios hierarchas. Jo žodis svarbus ir kunigams, ir tikintiesiems. Rinkimai perrikiuoja politikos, bet ne Bažnyčios vadovus, todėl kardinolas visada išlieka įtakingiausiųjų viršūnėje“, – rašė savaitraštis.

Visos kitos šalies religinės bendruomenės yra itin negausios, o sprendžiant pagal tai, kad vienam tikėjimui atstovauja kelios bendruomenės, dar ir susiskaldžiusios.

Jeigu žiūrėtume į skaičius, nenuostabu, kad, turėdama didžiulį elektoratą, Romos Katalikų Bažnyčia jaučia turinti teisę kištis į tas sritis, kurias reguliuoja valstybė – įstatymų leidybą.

Nuskambėjęs raginimas viešai skelbti už mažesnius akcizus alkoholiui ir ilgesnę prekybą šiais gėrimais pasisakiusių Seimo narių pavardes skamba mažų mažiausiai keistai – juk informacija, koks parlamentaras palaikė vieną ar kitą teisės aktą, yra prieinama internete. Matyt, ne viešumo klausimas čia svarbus, o noras pademonstruoti savo galią.

O štai kategorišką savo sąlygų diktavimą svarstant Pagalbinio apvaisinimo įstatymo projektus, griežtą pasisakymą dėl kontraceptinių priemonių ir abortų, skyrybų ir antrųjų santuokų galima vertinti ne tik kaip sielovadą ar rūpestį dėl žmonių moralės ir negimusių kūdikių gyvybių, bet ir kaip kišimąsį į Konstitucijos ginamą žmogaus teisę į privatų gyvenimą, kuris pagal pagrindinį šalies įstatymą yra neliečiamas.

Norėtųsi, kad frazė „Lietuva nėra katalikiška šalis. Lietuva yra šalis, kurioje yra katalikų“, kurią pasiskolinau iš blogo Buržujaus rašinėlio, būtų išgirsta. Ne tik todėl, kad Lietuvoje pagal Konstituciją nėra valstybinės religijos. Nors, remiantis paskutinio gyventojų surašymo 2001 m. duomenimis, Lietuvoje net 79 proc. gyventojų priskyrė save Romos katalikams, niekas šiandien negali atsakyti, kiek tarp šių žmonių yra praktikuojančiųjų.

Iš Alfa.lt

Bolivijos katalikų bažnyčios hierarchai neteko diplomatinių ir tarnybinių pasų

Bolivijos Prezidentas Evo Morales

Niekaip neatslūgsta kilusi įtampa tarp Bolivijos Prezidento Evo Moraleso ir šalies katalikų bažnyčios. Respublikos Prezidentas savo dekretu anuliavo Santa Cruz arkivyskupo kardinolo Julio Terrazas diplomatinį pasą. Be to, Prezidentas anuliavo visus šalies arkivyskupams ir vyskupams, taip pat buvusiems šalies vadovams išduotus tarnybinius pasus; dokumentus bažnyčios hierarchai ir buvę šalies vadovai turės sugrąžinti per 60 dienų.

Šalies dekolonizavimo ministras Félix Cárdenas sakė, kad „katalikų bažnyčia nebeteks anksčiau įgytų privilegijų“ ir pažadėjo, kad Vyriausybė „peržiūrės sutartis tarp Bolivijos valstybės ir Vatikano“.

Santa Cruz arkivyskupijos generalinis vikaras t. Robert Herman Flock pareiškė, kad ganytojai nepasiges šių dokumentų. „Tai buvo praeityje suteikta malonė, kurios jau nebėra. Nelabai jos ir trūksta“, − sakė dvasininkas, pridūręs, kad kardinolas Julio Terrazas po pasaulį keliaus taip, kaip keliavęs ir naudosis Bolivijos arba Vatikano pasu.

Vikaro nuomone, toks E. Moraleso sprendimas visiškai teisingas ir atitinka pasaulietinės valstybės principus. „Kardinolas oficialiai neatstovauja Bolivijos vyriausybei“, − pabrėžė dvasininkas.

Vikarui pritarė ir Bolivijos vyskupų konferencijos sekretorius mons. Eugenio Scarpellini. Anot jo, pasų anuliavimas neturės jokios įtakos „ganytojiškajai misijai ir evangelizavimui“.

Kitaip mano politiniai Prezidento E. Moraleso oponentai, dekretą pavadinę „išpuoliu prieš Katalikų bažnyčią“.

Beje, neva pasaulietinėje valstybėje Lietuvoje, remiantis Diplomatinės tarnybos įstatymu, diplomatiniai pasai gali būti išduodami ir „valstybės pripažįstamų tradicinių Lietuvos bažnyčių ir religinių organizacijų aukščiausiesiems hierarchams (Lietuvos katalikų bažnyčios kardinolams ir vyskupams, kitų konfesijų to paties lygio dvasininkams)“.

Iš AICA

S. Tamkevičius stebisi, kodėl Lietuvoje nėra kunigų pedofilijos problemos

„Praėjusiais metais per pasaulį nuvilnijo paviešinti kunigų nusikaltimai prieš nepilnamečius. Tai didelė žaizda Bažnyčios kūne, dėl kurios kenčia ne tik kunigų nuskriausti vaikai, bet ir labai geri kunigai, nes visiems bandoma prikabinti pedofilų etiketę. Ačiū Dievui, kad Lietuvoje, kiek žinau, buvo tiriami tik keli panašūs atvejai, bet ir jie buvo labai skaudus“, − interviu žurnalui „Veidas“ sakė Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas S. Tamkevičius.

„Kaip nekalbėsime [apie pedofilijos skandalus], jei visame pasaulyje apie tai kalbama. Lietuva šiuo atveju – kur kas geresnėje padėtyje, ne taip kaip JAV ar Airija. Mąstau, kodėl taip yra? 50 m. esu kunigas ir laikas nuo laiko mane vis pasiekia kokia informacija, kad koks kunigas „turi problemų“. Tačiau tai ypatingai reti atvejai“, − atsakydmas į klausimą stebisi S. Tamkevičius.

Manau, atsakymas aiškus: taip yra dėl sovietmečio. Ironiška, tačiau būtent priešiškumas religijai ir akylus dvasininkų stebėjimas apsaugojo vaikus nuo išnaudojimo.

Beje, ar pastebėjote kokios nuobodžios buvo kalėdinės homilijos? Net man nėra kuo piktintis. Nebent pasijuokti iš popiežiaus Benedikto XVI sekmadienio vidudienio pamokslo, kuriame jis teigia, kad „gimdamas žmonių šeimoje, Jėzus ją palaimino ir padarė šventą“.

O jei rimtai, siūlau paskaityti S. Tamkevičiaus interviu „Veidui“ ir paklausyti kardinolo Audriaus Juozo Bačkio pokalbio LRT įrašo: viens prie vieno. Įdomu, kuris kurį nuplagijavo?
Negi LKB vadovai neturi ko pasakyti bendruomenei?

Ir vėl kalti žydai

Vienas Graikijos krikščionių ortodoksų bažnyčios vadovų t. Serafinas televizijos laidoje apkaltino žydus sukėlus finansinę krizę šalyje.

Pasak įtakingo dvasininko, dėl Graikiją sukrėtusio ekonominio nuosmukio kalti bankininkai žydai – „Rokfeleriai, Rotšildai ir Sorošai“ bei pasaulinis sionizmas.

Tačiau tai – dar ne viskas. Pasirodo, žydai propaguoja homoseksualias santuokas ir nepilnas šeimas, aiškino Serafinas.

„Adolfas Hitleris tebuvo pasaulio sionistų įrankis, kurį finansavo Rotšildų šeima, turėdama vienintelį tikslą – įtikinti žydus iš Europos vykti į Izraelį ir kurti naująją imperiją“, – postringavo dvasininkas.

Iš El Reloj

Reikalauja sustabdyti vudu dvasininkų linčiavimą

Haičio vudu religinės bendruomenės vadovai reikalauja sustabdyti vudu dvasininkų linčiavimą. Anot vyriausiojo vudu dvasininko – ati Max Beauvoir, dvasininkai kaltinami Haityje sukėlę choleros protrūkį. Jo teigimu, nuo spalio mėnesio, kai prasidėjo choleros epidemija, buvo nužudyti mažiausiai 45 vudu dvasininkai ir dvasininkės.

Religiniai lyderiai piktinasi valdžios institucijomis, dedančiomis nepakankamai pastangų, kad linčiavimas būtų sustabdytas, o žudikai nubausti.

Haičio konstitucija pripažįsta ir gina vudu kaip vieną pagrindinių šalies religijų.

Spalį Haityje kilusi choleros epidemija nusinešė per 2 500 gyvybių.

Pgl. Azteca Noticias

Žurnalo LIFE fotoreportaže – nacių Kalėdų šventė

Žurnalas LIFE interneto svetainėje paskelbė nuotraukas, kuriose užfiksuota Adolfo Hitlerio ir kitų nacių lyderių šv. Kalėdų vakarienė 1941 m.

Publikuojamų nuotraukų scenos stebina žurnalistus: „Kaip nacių vadai sugebėjo suderinti neapykantos ir nukariavimo ideologiją su Kalėdų taikos ir džiaugsmo dvasia?“, − klausia žurnalo bendradarbiai. Pribloškia ir situacijos ironija: naciai švenčia Kristaus – žydo − gimimą, pastebi žurnalistai.

Fotografijų autorius – asmeninis fiurerio fotografas Hugo Jaeger. Baimindamasis, kad gali būti persekiojamas, H. Jaegeris nuotraukas ilgai slėpė, tačiau 1970 metais pardavė jas žurnalui.

Tai – ne pirmas kartas, kai LIFE skelbia A. Hitlerio fotografijas: 2009 m. birželį žurnalas publikavo 1938−1939 metais padarytas nuotraukas.

Pgl. El Publico

Šventoji nužengė į orkaitę

Kaip jau įprasta, artėjant Kalėdoms vėl įvyko eilinis stebuklas − kukliuose venesueliečių namuose apsireiškė Gvadalupės Mergelė.

Kadangi šventieji apsireiškimams pastaruoju metu renkasi kiek neįprastas, bet dažnai visų lankomas vietas − unitazus, pisuarus, tualetų duris ir kt. – nevertėtų stebėtis, kad Gvadalupės Mergelė šįkart pasirodyti nusprendė ant orkaitėje kaitinamos kepamosios skardos.

Namų galva – 38 metų vyriškis – pasakoja, kad kaistant skardai pastebėjo kažką neįprasto. „Pakviečiau žmoną pasižiūrėti, o ji man sako: „Žinau, ką matai. Tu žiūri į Mergelę Mariją“, − jaudinosi vyriškis.

Nieko nelaukę sutuoktiniai puolė kviestis kunigo, kuris nutarė, jog, greičiausiai, ant skardos bus nužengusi Gvadalupės Mergelė.

Nustačius apsireiškusiosios tapatybę, šv. Skardai eksponuoti sutuoktiniai įrengė altorių ir, kaip ir bet kokiame muziejuje, pritvirtino įspėjimą: „Rankomis prašome neliesti“.

Tai – „palaiminimas mano šeimai ir visai Venesuelai. Tikiu, kad tai – ženklas venesueliečiams susivienyti, suteikti vilties nuo potvynių Guachiroje kenčiantiems žmonėms. Aš jau pakviečiau seseris dominikones aplankyti kuklius mano namus ir pradėti maldas prie šio paveikslo“, − susijaudinęs pasakojo apsireiškimo savininkas Segundo Díaz.

Iš La Verdad

Masiškai apostuoja katalikai Austrijoje ir Vokietijoje

Vienos arkivyskupas Christophas Schoenbornas pripažino, kad dėl paviešintų smurto ir lytinės prievartos atvejų katalikų bažnyčios institucijose Austrijoje ją apleido dešimtys tūkstančių tikinčiųjų.

„Tiroler Tageszeitung“ dienraštyje paskelbtame interviu arkivyskupas teigia, kad 2010 metais apostavusių asmenų skaičius gali siekti net 80 000. „Paskutinį kartą tiek žmonių bažnyčią apleido tik nacizmo metais,“ – pripažino prelatas.

Ne ką geriau laikosi ir Vokietijos katalikų bažnyčia. Pasak dienraščio „Frankfurter Rundschau“, vien tik Augsburgo vyskupijoje sausio−gruodžio mėnesiais užregistuotas 11 351 apostatas. Rotenburgo−Štutgarto vyskupija iki lapkričio mėnesio neteko 17 169 tikinčiųjų. Daug dievo avelių neteko ir Tryro, Vurcburgo bei Osnabriuko vyskupijos.

Vokietijoje imta nuogąstauti, kad taip smarkiai augantis apostatų skaičius kelia grėsmę socialinei valstybės sistemai (Vokietijoje, kaip ir Austrijoje, renkamas bažnyčios mokestis), nes Katalikų bažnyčiai priklauso nemažai socialinių įstaigų: vaikų darželių, ligoninių, mokyklų ir kt. Tačiau tokius nuogąstavimus paneigė Džordano Bruno fondas, atkreipęs dėmesį, kad šioms įstaigoms skiriama tik 10 proc. surinktų bažnyčios mokesčių. Pasak fondo, nemokėdamas bažnyčios mokesčio vidutiniškai 25 tūkst. eurų per metus uždirbantis asmuo sutaupytų apie 170 eurų. „Jei, užuot mokėjus bažnyčios mokestį, pusė šios sumos būtų tiesiogiai pervedama socialines paslaugas teikiančioms įstaigoms, visuomenės gerovė pasiektų kur kas aukštesnį lygį“, − teigia Džordano Bruno fondo atstovai.

Pgl. Eco Diario ir Prensa Latina

Be komentarų: šventieji nusikalbėjimai pagal arkiv. S. Tamkevičių

 

<...> Daugeliui yra nepriimtinas Kristus ir jo Evangelija. Jie mieliau norėtų matyti Lietuvą pagonišką, nes tuomet būtų lengviau pateisinti savo nekrikščionišką gyvenimo būdą.

<...>

Jau du tūkstančius metų Kristaus Bažnyčia skiepija žmonijos pagarbą ir meilę žmogui, tiesos ir teisingumo prioritetą prieš vartotojiškumu ir hedonizmu grindžiamą kultūrą, atlaidumą ir gailestingumą, nes be šių dorybių žmogus, kaip liudija istorija, virsta plėšriu žvėrimi. Bažnyčia jau du tūkstančius metų gelbsti žmoniją nuo susinaikinimo.

Nors pavieniai Kristaus Bažnyčios nariai padaro net labai skaudžių nuodėmių ir nusikaltimų, ji lieka vienintelė galinga institucija, ginanti žmogų.

<...>

Tūkstantmetė Bažnyčios istorija yra pilna atsivertimų į gera, kai žmonės iš blogio prisikeldavo naujam gyvenimui, kai žvėrys tapdavo avinėliais.

Tai nepaneigiama tikrovė – ją galėtų paliudyti kiekvienas nuodėmklausys. Kiekvienas iš mūsų taip pat galėtume paliudyti, kiek kartų Kristaus Evangelija mus sulaikydavo nuo blogio ar paskatindavo pasitaisyti.

<...>

Pokštauja Bernardinai.lt

Religinius jausmus įžeidė mokytojo užuomina apie kumpį

Musulmonų šeima iš Kadiso (Ispanija) La Linėja miestelio vidurinės mokyklos mokytoją apkaltino rasizmu ir ksenofobija.

Pasak dienraščio „Diario de Cádiz“, nemalonus „incidentas“ nutiko per geografijos pamoką, kai mokytojas aiškino apie klimato tipus. Nieko blogo nenujausdamas mokytojas pasakojo, kad, pavyzdžiui, Andalūzijos Trevélez regione būna šalta ir sausa, o toks klimatas ypač tinka kumpių brandinimui (šis regionas garsėja kumpiu „Jamón de Trevélez“). Po tokio mokytojo aiškinimo, vienas pamokoje dalyvavusių mokinių pareikalavo nekalbėti apie kumpius, mat tokios pedagogo pastabos neva įžeidžia jo – kaip musulmono – religinius jausmus.

Mokinio ir jo šeimos neįtikino mokytojo pasiaiškinimas, kad tai tebuvęs pavyzdys, o mokinių išpažįstama religija geografijos pamokose visiškai nesvarbi. Pedagogo darbu nepatenkinta musulmonų šeima kreipėsi į teisėsaugos institucijas, mokytoją kaltindama rasizmu ir ksenofobija.

Arkivyskupas ragina tėvus paaiškinti vaikams, kad Kalėdų senelis neegzistuoja

Resistencia (Argentina) arkivyskupas monsinjoras Fabriciano Sigampa paragino tikinčius tėvus paaiškinti vaikams, kad Kalėdų senelis neegzistuoja. Dvasininkas taip pat pareiškė protestą prieš ketinimus pastatyti Kalėdų senelio namus pagrindinėje miesto aikštėje.

„Artimiausiomis dienomis, kai atsiras pastatas, kuriame gyvena apkūnus senelis pasipuošęs raudonais drabužiais, pasipils propaganda. Tačiau neapsirikime: tai – ne Kalėdos“, − sakė F. Sigampa. Tokia netikėta arkivyskupo reakcija atšaldė vietos Rotary klubo ketinimus pastatyti Kalėdų senelio namą taip, kaip jį įsivaizduoja vaikai. Šią iniciatyvą taip pat buvo parėmusi vietos valdžia.

F. Sigampa primygtinai nurodė gimdytojams aiškinti mažiesiems, kad „iš tikrųjų dovanas vaikams dovanoja patys tėvai su Jėzaus pagalba“.

Arkivyskupas F. Sigampa ypač išgarsėjo 90-aisiais, būdamas La Rioja vyskupu: jo užsakymu vietos katedroje buvo nutapyta freska, kurioje vaizduojama Mergelė Marija, prezidentas Carlos Menem, katalikų bažnyčios hierarchai ir kiti vietos politikai.

Iš La Gaceta

Bažnyčia politikams grasina šantažu

Politikus už dar trumpesnių virvučių tampyti panūdusi Lietuvos katalikų bažnyčia žada griebtis įprasto savo ginklo – šantažo.

Pasak naujienų portalo DELFI, šalies bažnyčių skelbimo lentose gali būti imti viešinti politikai, kurie priimant įstatymus Seime balsuos priešingai Katalikų bažnyčios pozicijai. Apie tokius planus žurnalistei Eglei Samoškaitei užsiminė Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius, komentuodamas Panevėžio vyskupo Jono Kaunecko raginimus savivaldos rinkimuose nebalsuoti už tų partijų kandidatus, kurių atstovai Seime ignoravo Lietuvos vyskupų konferencijos prašymą nepriimti pataisų dėl alkoholio akcizo mažinimo ir prekybos laiko pailginimo.

„Jau pradedama diskutuoti tokia mintis, kad kai Seimo nariai balsuoja, priima įstatymus, kurie kenkia visuomenės moralei, pavyzdžiui, kaip girtuokliavimas ar kiti klausimai, tai Bažnyčiose kažkur skelbimų lentoje būtų aiškiai skelbiama, kad tokios partijos, tokie Seimo nariai yra už tokią poziciją – kad žmonės per rinkimus žinotų, kas yra kas, kad nebūtų perkama katė maiše“, − pasakojo arkivyskupas.

Jo teigimu, priešingai krikščioniškai moralei balsavusių politikų sąrašai galėtų būti skelbiami visais atvejais, kai Seime būtų balsuojama, ar liberalizuoti alkoholio prekybą, leisti ar drausti abortus, taip pat ar sudaryti sąlygas lytinių ląstelių donorystei bei embrionų šaldymui.

Vilniaus universiteto Teisės fakulteto profesoriaus Vytauto Mizaro nuomone, toks viešas politikų pavardžių skelbimas bei faktas, jog Panevėžio vyskupas ragina tikinčiuosius nebalsuoti už konkrečius politikus, mat jie parėmė Katalikų bažnyčiai nepriimtiną įstatymo nuostatą, atskleidžia Bažnyčios kišimąsi į valstybės valdymą.

„Aš manau, kad tai yra tam tikras kišimasis į valstybės valdymą, taip formuojama rinkėjų nuomonė, kai tuo tarpu rinkėjas turėtų pats apsispręsti vertindamas vienus ar kitus politikų sprendimus. Aš asmeniškai vertinu neigiamai, bet kad tai yra įprasta mūsų valstybėje, tai tikrai taip, nes ir prieš Seimo rinkimus, prisimenu, kai vienas iš arkivyskupų buvo pasikvietęs politinių partijų atstovus ir aiškinosi su jais politinio gyvenimo reikalus. Man asmeniškai tokie dalykai nėra suprantami“, − sakė teisininkas.

Bažnyčios planai persekioti politikus, šokiravo ir kai kuriuos Seimo narius. „Tai, kad Bažnyčios hierarchai svarsto galimybę statyti gėdos stulpus politikams, kurie neklauso, ką sako kunigai ir balsuoja kitaip, vertintina kaip šantažas“, − pranešime spaudai teigia Seimo narė Dalia Kuodytė.

Pasak politikės, „reikėtų svarstyti, ar toks kryžiaus žygis prieš Seimo narius neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, o ir Bažnyčios misijai taikyti, o ne skaldyti skirtingai mąstančiuosius“.

„Teigiama, kad bus skelbiamos pavardės tų, kurie blogai balsuos dėl abortų draudimo, dėl pagalbinio apvaisinimo įstatymo. Deja, tai jau ne tik dalyvavimas politikoje, siekiant įtakoti sprendimus. Kas galėtų paneigti, kad atsiras manančių, jog tai – kvietimas veikti.

Kita vertus, nereikėtų pamiršti, kad nebuvo gėdos stulpų kunigams, kurie klausėsi išpažinčių, o paskui jas atpasakodavo KGB. O gal be reikalo? Juk tai irgi bendrojo gėrio, tiesos, moralės klausimas“, − klausia D. Kuodytė, iki išrinkimo į Seimą vadovavusi Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrui.

Pgl. DELFI.LT ir LRS.LT

Popiežių linksmino pusnuogiai akrobatai

Šiandien Vatikane visuotinės audiencijos metu Benediktas XVI susitiko su grupe katalikų cirko artistų ir stebėjo trumpą akrobatų pasirodymą, − praneša „15min.lt“.

Po pripažinimą pelniusių keturių brolių Pellegrini pasirodymo, kurio metu iki pusės apsinuoginę artistai baltomis siauromis kelnėmis darė bet kokius žemės traukos dėsnius paneigiančias figūras, popiežius šypsojosi ir mojo jiems ranka.


Nepatingėkite sulaukti 1:10 min. Kokia euforija tarp vienuolių!

Tradicinėje audiencijoje, anot naujienų portalo, dalyvavo maždaug 7 tūkstančiai žmonių.

Vėliau Benediktas XVI susitiko su prieštaringai vertinamu buvusiu Vokietijos arkivyskupu Walteriu Mixa, kuris atsistatydino prisipažinęs, kad mušė katalikų našlaičių prieglaudoje 1975–1996 metais augusius vaikus. Popiežius ir arkivyskupas paspaudė vienas kitam rankas ir apsikeitė keliais žodžiais.

Beje, teologas D.Bergeris savo knygoje užsimena ir apie artimo Benedikto XVI bičiulio W. Mixos draugystes: „Tik prisiminkite, kaip vienas kitą vadino vyskupas Walteris Mixa ir jo draugas: „Hasi“ arba „zuikutis“ (vok. Hase – kiškis) ir „Monsi“ − monsinjoro trumpinys“, − rašo D. Bergeris.

Ranką prieš vaikus pakėlęs taip pat yra prisipažinęs ir popiežiaus Benedikto XVI brolis Georgas Ratzingeris, 30 metų – iki 1994-ųjų – dirbęs mokykloje ir vadovavęs Rėgensburgo berniukų chorui. Interviu katalikiškam laikraščiui „Passauer Neue Presse“ G. Ratzingeris sakė labai apsidžiaugęs, kai 1980 metais fizinės bausmės buvo uždraustos įstatymu. Matyt, iki tol monsinjoras buvo tikras, kad smurtauti prieš vaikus yra visiškai priimtina.

Perprask, kad įveiktum: istorinės homofobijos šaknys

Šia pakankamai bendra homoseksualių santykių ir homofobijos apžvalga siekiama parodyti homoseksualių santykių suvokimo kaitą istorijos raidoje bei nurodyti mitų apie homoseksualumą ir homofobijos kilmės šaltinius, skaitytojui suteikiant galimybę plačiau suvokti istorinį kontekstą ir plėtojant jo gebėjimus diskutuoti homoseksualumo temomis. Straipsnyje kalbama apie vyrų homoseksualumą, nors didelė dalis tendencijų tinka ir kalbant apie homoseksualias moteris, tačiau moterų homoseksualumo istorija yra nagrinėta daug mažiau dėl istorinių šaltinių trūkumo ir istorinio moterų seksualumo ignoravimo.

Žymus Amazonės regiono gentis tiriantis Brazilijos antropologas Dennis W. Werner nurodo, kad homoseksualūs santykiai yra evoliucijos produktas, būdingas daugumai gyvūnų rūšių, tarp jų ir žmogui. Jis pastebi, kad homoseksualių santykių praktikavimo įvairiose kultūrose variacijos neretai atspindi hierarchinius santykius, išreiškiamus per seksualinę veiklą.

D. W. Werner įžvalgas patvirtina dauguma mokslininkų, tiriančių pirmykštes visuomenes, bei istoriniai duomenys apie homoseksualias praktikas, vyravusias iki abraominių religijų įsigalėjimo pasaulyje kolonizacijos ir imperijų periodu (1450–1960). Anot George Mason Universiteto istorijos profesoriaus Peter N. Stearns, dauguma priešistorinių rankiotojų ir medžiotojų bendruomenių neturėjo aiškių lyties ribų seksualiniams santykiams. Kita vertus, išlikę šaltiniai apie daugumos senųjų civilizacijų bei genčių papročius rodo gana aiškius seksualinių praktikų ryšius su socialine hierarchija, kuri stiprėjo vystantis žemdirbystei ir sudėtingėjant visuomenėms. Išlikę šaltiniai (mitai, įstatymai ir pan.) rodo, kad seksualiniai santykiai iki abraominių religijų įsivyravimo buvo grįsti ne lyties, bet galios, kurios išraiška buvo penetracija skirtumais. Kitaip tariant seksualinių praktikų priimtinumas buvo grindžiamas tuo, ką vienas asmuo daro kitam, o ne lytimi.

Penetratorius („aktyvas“) daugelyje senovės kultūrų paprastai turėdavo aukštesnį socialinį statusą nei „pasyvioji“ pusė – bruožas, būdingas daugeliui primatų rūšių naudojančių seksualinius santykius tarp tos pačios lyties atstovų kaip vieną konfliktų dėl statuso sprendimo būdų. Daugelis ankstyvųjų agrarinių kultūrų penetracijos procesą siedavo su galia ir vyriškumu, o priimantieji partneriai buvo siejami su silpnumu ir moteriškomis savybėmis. Tinkamais seksualiniais partneriais penetracijos aktui daugumoje kultūrų laikyti žemesnio socialinio statuso vyrai, vergai, karo belaisviai, eunuchai, paaugliai (kaip dar ne „vyrai“) ir, žinoma, moterys. Suaugę vyrai (nuo 21 metų) daugumoje kultūrų buvo laikomi netinkamais seksualiniais partneriais penetracijai, išskyrus feminizuotą jų dalį, kuri dažniausiai buvo asocijuojama su „trečiąja lytimi“ ir socialiai verčiama perimti moterims būdingus vaidmenis. Vyrų feminizacija ir receptyvus jų vaidmuo daugumoje kultūrų buvo laikoma antrarūšiškumo požymiu ir atspindėjo moters vaidmens nuvertinimą patriarchalinėse kultūrose. Moderniosios homofobijos ištakos yra neatsiejamos nuo patriarchalizmo ir su moterimis siejamų savybių nuvertinimo, todėl lyčių vaidmenų dekonstravimas ir eliminavimas yra vienas esminių homofobijos įveikimo būdų, o normatyvinis „vyriškumas“ ir „moteriškumas“ veikia kaip faktorius stigmatizuojantis homoseksualias praktikas.

Homofobija, egzistavusi iki abraominių religijų įsigalėjimo, susijusi su lyties vaidmenimis ir statuso santykiais, iš esmės beveik nei vienoje kultūroje nebuvo įdiegta į įstatymų lygmenį. Daugumoje visuomenių lytinių santykių srityje, kalbant šiuolaikiniais terminais, kaip įprasta seksualinė praktika vyravo biseksualumas, nors ir ribojamas griežto statuso ir amžiaus rėmų.

Išskirtinę padėtį iš esmės užėmė judaizmas, nuo VI – VII amžiaus prieš mūsų erą ypač stipriai koncentravęsis į prokreacinį lytinį aktą. Istorikai iš esmės sutaria, kad tokią koncentraciją lėmė judėjų siekis apsaugoti savo neįprastą religinę praktiką (monoteizmą) nuo kitų religijų, kuriose ne į prokreaciją nukreipti lytiniai aktai buvo visiškai priimtini, įtakos bei didinti gimstamumą mažoje izoliuotoje tautoje. Jei aplinkinių kraštų dievai ir deivės bei juos garbinančios tautos ir užsiėmė įvairiomis seksualinėmis praktikomis savo malonumui, tai judėjų dievas sekso apskritai nepripažino, o pats seksualinis potraukis buvo traktuojamas kaip dieviškoji bausmė už Ievos nuodėmę. Senasis Testamentas Kunigų knygoje aiškiai nurodo, kad homoseksualūs santykiai turi būti baudžiami mirties bausme. Religinės judaizmo nuostatos, smerkiančios homoseksualius santykius, plito kartu su krikščionybe Romos imperijoje. Krikščionybė, susiformavusi kaip universalizuota judaizmo atšaka perėmusi nemažai idėjų iš stoicizmo filosofijos, pabrėžusios žemiškų džiaugsmų atsisakymą, diegė istoriškai visiškai naują susilaikymo nuo lytinių santykių sampratą, smerkiančią iš esmės bet kokį seksą. Vienintelė leistina seksualinės veiklos rūšis buvo vaginalinis aktas prokreaciniais tikslais. Homoseksualioms praktikoms buvo skiriamas ypatingas dėmesys, kadangi didžioji dalis pagrindinių Rytų religijų, populiariausių krikščionybės varžovių, dvasininkų praktikavo homoseksualius santykius, kaip vieną vaisingumo kulto formų. Todėl homoseksualių asmenų (ypač feminizuotų, kadangi didelę dalį pagrindinės ankstyvosios krikščionybės konkurentės Didžiosios Motinos Kibelės (krikščionybėje „Babilono kekšės“) religijos dvasininkų sudarė eunuchai) persekiojimas, buvo vykdomas ne tik religiniais, bet ir politiniais motyvais, siekiant eliminuoti krikščionybės konkurentus. Po beveik šimtą metų trukusių pagoniškųjų religijų persekiojimų 391 m. krikščionis imperatorius Teodosijus I uždraudė visas pagoniškąsias religijas. Taip pat šis imperatorius įvedė ir mirties bausmę už homoseksualius santykius.

Savo kulminaciją homofobija pasiekė Bizantijos imperijoje valdant Justinianui I (527 – 565), kuris ne tik patvirtino mirties bausmę už homoseksualius santykius, bet ir teigė, kad homoseksualių santykių praktikavimas sukelia epidemijas ir gamtos katastrofas, kurios siaubė Bizantijos imperiją jo valdymo metu. Toks pasaulėvaizdis Vakarų Europoje paplito po 1348 – 1350 metų maro epidemijos, kuomet dėl darbo jėgos trūkumo valstybės ėmėsi diegti į prokreaciją orientuotą seksualinę politiką ir bandė rasti „atpirkimo ožius“, kurie neva sukėlė epidemiją. Epidemija paskatino didžiulę antisemitizmo ir homofobijos bangą Europoje, kuri tęsėsi nuslopdama ir vėl sustiprėdama iki pat XIX amžiaus. Šios bangos kulminacija buvo pasiekta Florencijoje 1494 – 1498 metais valdant vienuoliui Savonarolai, kuris iškilo į valdžią smerkdamas homoseksualius santykius, o tapęs Florencijos valdovu vykdė žmonių, įtariamų homoseksualiais santykiais, masines egzekucijas (šalia knygų deginimo, švenčių ir net kosmetikos uždraudimo).

Pastebėtina, kad religijos įtaka nebuvo visą apimanti ir istorijoje galima aptikti tam tikrus „atšilimo“ periodus homoseksualių santykių atžvilgiu net viduramžiais. Artimi Anglijos karaliaus Ričardo I Liūtaširdžio ir Prancūzijos karaliaus Pilypo II santykiai XII amžiaus pabaigoje – XIII pradžioje nebuvo laikomi kažkuo neįprasto, nors XIV amžiuje homoseksualus Anglijos karalius Edvardas II buvo nužudytas su aiškia užuomina, jog prie to prisidėjo ir jo homoseksualumas. Be to, homoseksualūs santykiai XII amžiuje buvę tiesiog viena svetimavimo formų XIV amžiuje jau traktuoti kaip mirtina nuodėmė.

Žvelgiant iš istorinės perspektyvos homoseksualių santykių smerkimas yra glaudžiai susijęs su politiniais procesais ir kova dėl valdžios. Krikščioniškoji homofobija formavosi kaip politinės kovos tarp krikščionių ir ikikrikščioniškųjų religijų išdava. Būtent krikščionybės tapimas valstybine Romos imperijos religija homofobiją padarė teisinio ir socialinio diskurso esmine sudėtine dalimi Europoje ir yra vienas ją palaikančių veiksnių. Visuomenės sekuliarizacija, valstybės ir bažnyčios atskyrimas, prasidėję XVIII amžiuje ir tebesitęsiantys iki šiol, yra svarbus veiksnys kovojant su homofobiniu diskursu. Krikščionybės įtakos ir religingumo silpnėjimas yra glaudžiai susijęs su homofobijos apraiškų mažėjimu visuomenėje, todėl valstybės sekuliarizacija (atribojimas nuo religijos) yra efektyvi homofobinio diskurso, giliai suaugusio su dominuojančiomis krikščionybės denominacijomis, mažinimo priemonė.

Pastebėtina, kad tradiciškai islamas buvo kur kas mažiau nei krikščionybė angažuotas smerkiant ir persekiojant homoseksualių santykių praktikavimą. Tačiau situacija pradėjo keistis europiečiams įgijus karinį pranašumą ir prasidėjus kolonijinei imperijų epochai (1450 – 1960). Šios epochos metu įvyko du svarbūs pokyčiai susiję su homoseksualių santykių traktavimu: homofobijos universalizacija (paplitimas pasauliniu mastu) ir homoseksualių santykių patologizacija, kaip Švietimo epochos (XVIII a.) produktas. Ispanų konkistadorai atradę Pietų Ameriką buvo šokiruoti jos gyventojų seksualinių papročių laisvumo ir homoseksualių santykių priimtinumo. Seksualiniai vietos gyventojų papročiai buvo pradėti naudoti jų faktinio genocido pateisinimui, kuris buvo pateikiamas kaip „civilizavimas“. Užkariautojai naikino ne tik vietines kolonizuojamų kraštų (Azijos, Afrikos, Amerikos, Australijos) kultūras, bet ir diegė europietiškas-krikščioniškas normas ir pasaulio suvokimą. Kolonizacijos įtakoje homoseksualius santykius draudžiantys įstatymai įvesti Amerikoje, Afrikoje, Azijoje arba tiesiogiai kolonizatorių (ypač britų), arba dėl europiečių įtakos (Japonijoje). Krikščioniškos pasaulėžiūros primetimas su joje įdiegta homofobija sukuria įvaizdį, kad homoseksualių santykių nepriimtinumas yra universalus kultūrinis fenomenas, būdingas daugumai pasaulio valstybių ir kultūrų, o ne tik specifinės kultūros rezultatas. Kolonizacijos įspaudas iki šiol žymus buvusiose britų kolonijose Afrikoje ir Azijoje, kur homoseksualius santykius draudžiantys įstatymai išlikę kaip kolonizatorių palikimas. Kolonizacijos procesas paskatino ir homofobinių nuostatų įtvirtinimą islame − taip pat abraominėje religijoje, perėmusioje ankstesnes krikščionybės nuostatas homoseksualių santykių atžvilgiu. Pastebėtina, kad buvusiose Prancūzijos kolonijose, kuriose po Prancūzijos revoliucijos 1791 m. buvo panaikinta bausmė už homoseksualius santykius, homofobijos lygis yra mažesnis nei buvusiose britų kolonijose. Prancūzijos praktika Napoleono karų metu buvo išplatinta Europoje ir prisidėjo prie progreso mažinant homofobines nuostatas teisiniu lygmeniu, tačiau, deja, Napoleono pergalės nebuvo ilgalaikės ir XIX amžiuje pasaulyje įsivyravo Britų imperija ir „Viktorijos laikų moralė“, kuri, seksualumo požiūriu, buvo itin konservatyvi, patriarchalinė ir reakcinė.

Pradinė epochos stadija (ypač XVI a.) pasižymėjo mirties bausmių už homoseksualius santykius įvedimu valstybių lygmeniu (Vokietijoje, Ispanijoje, Anglijoje, Prūsijoje). Gana dažnas reiškinys, itin sustiprėjęs XVIII amžiuje, buvo homofobinės isterijos, ypač ryškios Anglijoje ir Olandijoje, kurių metu vykdyti intensyvūs homoseksualių žmonių persekiojimai.

XVIII amžiuje prasidėjusi švietimo epocha, sutapusi su sparčiu mokslo vystimusi XVII – XVIII amžiuje, susilpnino religinę homofobijos bazę, kadangi didelė dalis švietėjų, ypač prancūzų, buvo ateistai, taip pat sustiprino mokslo vaidmenį, kuris seksualinėje sferoje pasireiškė kaip religinių nuostatų išvertimas į „mokslinę“ kalbą. Gydytojai vietoje dvasininkų ėmėsi „nenatūralių“ seksualinių santykių prevencijos užtikrinimo. Sekso patologizacija buvo glaudžiai susijusi su „Viktorijos laikų morale“, kuri ypatingą dėmesį skyrė vaikystei (įskaitant „gydymą“ nuo masturbacijos), pornografijai ir kitiems su seksu susijusiems reiškiniams, kuriuos reikėjo riboti siekiant užtikrinti „moralę“. Bandymai patologizuoti homoseksualius santykius buvo daugiausia susiję su įvairiomis „degeneracijos“ teorijomis, propaguotomis Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje. Prasidėjusi kaip nusikaltėlių identifikavimas iš veido ir kitų fizinių bruožų 1790 m., XIX amžiaus pabaigoje homoseksualumo patologizacija tapo psichologų tyrimų objektu. Šioje epochoje buvo padėti pagrindai homoseksualumo „gydymui“, praktikuotam daugiausia Jungtinėse Valstijose bei Europoje, homoseksualių santykių siejimui su pedofilija ir kitomis parafilijomis. „Gydymai“, kurių metu iki pat XX a. 8-ojo dešimtmečio buvo taikoma lobotomija (dalies smegenų jungčių nutraukimas), elektrošokas ir kastracija, sužalojo tūkstančius homoseksualių žmonių Europoje ir Šiaurės Amerikoje. Vėliau buvo pereita prie „gydymo“ „psichologiniais“ metodais, žalojant asmens nebe fizinę, bet psichinę sveikatą. Nemenką rolę medikalizuojant seksą vaidino ir finansiniai stimulai, kadangi padaugėjus „ligų“, padidėjo ir galimybės gydytojams užsidirbti jas „gydant“. XIX amžiuje buvo „gydoma“ netgi masturbacija. Iš esmės su homoseksualumo medikalizacija susijęs ir terminų „homoseksualumas“, „biseksualumas“, „heteroseksualumas“ išplitimas ir tapimas diskurso apie seksualines orientacijas dalimi, nors pats „homoseksualumo“ terminas pirmą kartą pavartotas 1869 m. pamflete, kritikuojančiame Prūsijos įstatymus, baudžiančius už homoseksualius santykius.

Kita vertus, švietimo epochoje bei imperijų amžiuje įvyko ir teigiamų poslinkių: buvo pradėta naikinti įstatymus draudžiančius homoseksualius santykius, pradedant 1791 m. Prancūzija, 1822 m. – Ispanija, 1830 m. – Brazilija, buvo naikinama mirties bausmė už homoseksualius santykius. Besiformuojančio liberalizmo filosofai, pradedant Jerremy Bentham, pradėjo pasisakyti už homoseksualių santykių dekriminalizavimą, vėliau ši tradicija tapo būdinga ir socialdemokratų partijoms. 1867 m. Karl Heinrich Ulrichs tapo pirmuoju homoseksualiu asmeniu, kuris viešai pripažino esąs homoseksualus ir ėmėsi ginti homoseksualių žmonių teises. Po rašytojo Oscar Wilde teismo, kuriame jis buvo nuteistas kalėti už homoseksualius santykius, 1895 m. pradėjo kurtis homoseksualių žmonių teises ginančios grupės. XX amžiaus pradžioje homoseksualių žmonių teisių gynimo centru tapo Berlynas, kuriame 1919 m. buvo įkurtas žymaus gėjų aktyvisto Magnus Hirschfeld Sekso tyrimų institutas, pradėjęs vykdyti mokslinius seksualinės orientacijos ir sekso tyrimus. XIX a. ir XX a. pradžioje pasiektą progresą nutraukė nacizmo iškilimas Vokietijoje: homoseksualūs žmonės Vokietijoje, o vėliau ir daugumoje Europos šalių buvo įkalinami ir žudomi koncentracijos stovyklose. M.Hirschfeld institutas buvo sudegintas. Persekiodami homoseksualius žmones, naciai pasinaudojo sukauptais tyrimais ir Vokietijoje galiojusiu reikalavimu homoseksualiems žmonėms registruotis, siekiant apsisaugoti nuo diskriminacijos, nes nuo jos buvo saugomi tik užsiregistravę homoseksualūs asmenys. Šie registrai tapo asmenų įkalinimo koncentracijos stovyklose pagrindu. Negana to, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, homoseksualūs žmonės, priešingai nei visi kiti, nebuvo išlaisvinti, tačiau turėjo pabaigti atlikti nacių skirtą bausmę. Nacistinio režimo nusikaltimai homoseksualiems žmonėms iki šiol nesulaukė deramo įvertinimo. Nacių įvestus įstatymus, apribojančius homoseksualių žmonių teises, buvo delsiama atšaukti dar daugiau nei 20 metų.

Iš esmės iki XX amžiaus vidurio pasaulyje įsivyravo Europai būdingas požiūris į homoseksualius santykius, pasireiškiantis valstybės vykdomu homoseksualių santykių teisiniu reguliavimu.

Su kolonializmu iškilo ir įvairios rasistinės teorijos apie vienų asmenų grupių pranašumą kitų atžvilgiu, įgimtas psichologines savybes. Tokio pat pobūdžio, kaip ir rasistiniais samprotavimais buvo grindžiamas ir homoseksualių santykių patologizavimas, jų pavertimas parafilija (nukrypimu). Šios teorijos niekada nebuvo pagrįstos patikimais empiriniais tyrimais ir yra patikimos ne daugiau nei tokie „mokslai“ kaip astrologija ar alchemija. Homoseksualumo priskyrimas sutrikimui yra sietinas ne su medicina, bet su sumokslinta nuodėmės sąvoka, tarp „iškrypimų“ įterpusia ir masturbaciją, kuri, kaip teigta, sukelia psichines ligas, aklumą ir pan. Teiginiai apie homoseksualių santykių „nenormalumą“ prilygintini teiginiams apie masturbacijos žalą, kadangi bet koks lytinis aktas nuo masturbacijos iš esmės skiriasi tik tuo, kad jame dalyvauja daugiau nei vienas žmogus ir tarp jų vyksta dar ir tam tikras bendravimo procesas. Konsentiniai (veiksnių asmenų tarpusavio sutarimu atliekami) lytiniai santykiai neturi jokio pagrindo būti laikomi sukeliančiais kitokias pasekmes nei masturbacija. Homoseksualių santykių patologizacijos proceso priežasčių ir eigos suvokimas bei dekonstravimas yra vienas įrankių, kuriais galima eliminuoti rasistinių teorijų pobūdžio teiginius apie homoseksualumą.

XX a. Vokietijos istorija rodo, kad homoseksualių žmonių teisės gana greitai gali būti pamintos atsiradus politiniam interesui, todėl būtina iš anksto atkreipti dėmesį į neigiamus reiškinius ir bandymus jas paminti bei imtis visos įmanomos to prevencijos.

Po Antrojo pasaulinio karo, ypač XX a. 7-ajame dešimtmetyje, žmogaus teisių plėtotė smarkiai paspartėjo Europos šalyse ir Šiaurės Amerikoje. Ilgą laiką buvusi homofobijos platintoja Europa ėmėsi veiksmų ištaisyti kolonijinio laikotarpio klaidas. Pačioje Europoje ir Amerikose ėmė formuotis istoriškai naujas homoseksualių santykių tipas pagrįstas lygiaverčiais partnerių santykiais. Šie pasikeitimai skatina viltį, kad homofobija gali būti eliminuota.

Post Scriptum

Įdomioji istorija: Homoseksualumas Lietuvoje iki XX a. vidurio

Homoseksualių santykių raida Lietuvoje yra iš esmės beveik netyrinėta, tačiau pabrėžtina, kad Lietuva, kaip ir Lenkija, neturėjo įstatymo baudusio už homoseksualius santykius iki 1835 m., kuomet bausmės už homoseksualius santykius buvo įvestos visoje Rusijos imperijoje. Anot istoriko Jan Dlugosz, Jogailos sūnus Vladislovas IV, valdęs Lenkiją ir Vengriją (1434 – 1444), turėjo homoseksualių santykių. Teigiama, kad paskutinis Lietuvos ir Lenkijos karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis taip pat palaikė intymius ryšius su britų ambasadoriumi Sankt Peterburge. Taigi, kai kada pateikiami teiginiai apie homoseksualumo Lietuvoje nebuvimą viduramžiais neatitinka istorinių faktų.

Literatūra:


Peter N. Stearns, Sexuality in World History, Routledge, London 2009.
Francis M. Mondimore, Homoseksualizmo prigimties istorija, Eugrimas, 2000.
Byrne Fone, Homophobia: A history, A Metropolitan Book, New York, 2000.
William Naphy, Born to be Gay: a history of homosexuality, Tempus, 2006.
John D. Stanley, A Brief History of Gay Poland. http://www.globalgayz.com/country/Poland/view/POL/a-brief-history-of-gay-poland [žiūrėta 2010-04-28]
Dennis Werner, Sobre a evoluçã o cultural na homosexualidade masculina, Joana Maria Pedro ir Miriam Grossi (sud). Masculino, Feminino, Florianopolis,1998.
Louis-George Tin, The dictionary of Homophobia: A global history of Gay and Lesbian Experience

Autorius Mindaugas Kluonis

Iš Gayline.lt

Vatikano pamokslininkas: Tinkamiausias metas evangelizacijai − laidotuvės

Vatikano radijo svetainėje skaitytojai informuojami apie antrąjį popiežiaus namų pamokslininko Raniero Cantalamessa advento pamokslą „Krikščioniškas atsakas sekuliarizmui“.

Anot pamokslininko, tinkamas laikas evangelizacijai, amžinojo gyvenimo temai, yra laidotuvės, kai mirusio artimieji ne tik aprauda netektį, bet ir patys savęs klausia didžiųjų klausimų – kas esu, iš kur ateinu, kur einu? Deja, pasitaiko, kad ši proga praleidžiama dėl trūkumo žmogiškumo jausmo, vedančio prie dėmesio velioniui ir, kaip Jėzui, verkimo, iš kunigo pusės arba dėlto, kad neinama toliau už žmogiškų mandagumų ir pritrūksta drąsos skelbti didžią Kristaus pergalę prieš mirtį.

Seniai žinoma tiesa – pasipelnyti (ne tik materialiai) lengviausia iš žmogaus nelaimės.

Po sekso skandalo atsistatydinęs buvęs vyskupas vaikams teikia sutvirtinimo sakramentus

Į sekso skandalą 2005 m. įsipainiojęs ir dėlto atsistatydinęs buvęs Santjago del Estero (Argentina) vyskupas Juan Carlos Maccarone vaikams teikė sutvirtinimo sakramentus Rufino mieste Šventosios Trejybės parapijoje.

J. C. Maccarone turėjo atsistatydinti iš vyskupo pareigų, kai į viešumą pateko vaizdo įrašas, kuriame užfiksuotos intymios ir atviros dievo tarno ir 23 metų vaikino sekso akimirkos. Vyskupo atsistatydino prašymą popiežius Benediktas XVI patenkino.

Pasak vietos spaudos, leidimą teikti sakramentus vaikams susikompromitavusiam dvasininkui suteikė vyskupas Gustavas Helpas, kadangi pats negalėjęs dalyvauti sakramentų teikimo ceremonijoje dėl anksčiau prisiimtų įsipareigojimų.

Parapijos klebonas Diegas Cavanagas aiškino, kad J. C. Maccarone „atsisakė Santjago del Estero vyskupo posto, o ne tarnystės. Civilinės teisės prasme, nebuvo jokio nusikaltimo ir nėra jokių kliūčių toliau tęsti apaštalavimą“, − dėstė klebonas. Jis teigė nežinąs, ar yra kokių nors bažnytinės teisės nuostatų, kurios neleistų teikti sakramentų ar kliudytų kunigystei. „Man sakė, kad kliūčių nėra“, − tikino dvasininkas.

Galiausiai, D. Cavanagas priminė, kad „švęsdama sakramentus Bažnyčia moko apie tai, kaip gyveno Jėzus, su gailestingumu žvelgęs į kai kurias nuodėmes ir mylėjęs nusidėjėlius, suteikdamas jiems progą ištaisyti klaidą. (...) Visi esame nusidėjėliai, visiems mums reikia gailestingumo“, − postringavo kunigas.

Šiuo metu buvęs vyskupas dievui tarnauja netoli Buenos Airių esančiame Cotolengo de Don Orione, kur globojami negalių turintys vaikai, ir aukoja mišias juos prižiūrinčioms vienuolėms.

Pgl. La Voz (AR)

Vatikano Trojos arklys Europoje – Lenkija

Wikileaks nutekinti dokumentai skelbia, kad Lenkija turėjo tapti Vatikano Trojos arkliu Europoje skleidžiant katalikiškas šeimos vertybes pasinaudojant Briuselyje įsikūrusiomis Europos Sąjungos institucijomis.

JAV ambasadorius Vatikane [2006 m.] Francis Rooney, netrukus po J. Ratzingerio išrinkimo popiežiumi, pranešė, kad „Šv.Sostas tikisi, jog bendrijos nare tapusi Lenkija nurodys Europos Sąjungai gyvybės ir šeimos vertybių gynimo gaires ir taps atsvara Vakarų Europos sekuliarumui“.

Pasak dokumento, popiežius yra sunerimęs dėl Europos atotrūkio nuo krikščioniškųjų šaknų. „Jis buvo susitelkęs ties Lenkijos galimybėmis kovoje su šiomis tendencijomis. Šis klausimas – vienas pagrindinių Lenkijos vyskupų vizito Vatikane praėjusiais metais [2005] temų“, − rašo ambasadorius.

„Tai – nuolat iškylantis klausimas, − aiškino Vatikano užsienio reikalų patikėtinis Lenkijai monsinjoras Michael Banach.− Abi pusės sutarė, jog kovos prieš Vakarų Europos laicizmą lyderiais turėtų tapti Lenkijos vyskupai“.

Pgl. Europa Press

Tolerantiško jaunimo asociacija ragina Seimą nedelsiant ištaisyti „klaidą“

Seimui neuždraudus diskriminacijos dėl seksualinės orientacijos iki rudens sesijos pabaigos, Tolerantiško jaunimo asociacija kreipsis į Europos Komisiją, prašydama pradėti procedūrą prieš Lietuvą dėl Europos Sąjungos teisės pažeidimo.

Tarptautinės žmogaus teisių dienos išvakarėse Tolerantiško jaunimo asociacija dar kartą priminė Seimui, Vyriausybei ir Prezidentei, jog Seimo spalio mėnesį priimto Visuomenės informavimo įstatymo 39 straipsnis, kuriuo uždraudžiamos seksualinės orientacijos apraiškos reklamoje, prieštarauja Europos Sąjungos direktyvai, kurią įstatymu siekiama įgyvendinti.

2010 metų vasarą Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas grubiai iškreipė Europos Sąjungos direktyvos, draudžiančios diskriminacijos dėl seksualinės orientacijos apraiškas reklamoje nuostatas ir netgi uždraudė „seksualinės orientacijos apraiškas“ reklaminiuose pranešimuose.

Nors Seimo dėmesys į šią nuostatą atkreiptas dar lapkričio pradžioje, parlamentas iki šiol nesiėmė jokių veiksmų, kad ši „klaida“ būtų ištaisyta, o privaloma Lietuvai direktyva būtų įgyvendinta tinkamai.

Atsižvelgdama į Seimo nenorą uždrausti diskriminaciją dėl seksualinės orientacijos, Tolerantiško jaunimo asociacija savo kreipimesi nurodo, kad Seimui nepataisius Visuomenės informavimo įstatymo taip, kad būtų uždraustos bet kokios diskriminacijos dėl seksualinės orientacijos apraiškos, iki rudens sesijos pabaigos, organizacija kreipsis į Europos Komisiją, prašydama pradėti Europos Sąjungos teisės pažeidimo procedūrą prieš Lietuvą.

„Kai reikia priimti žmogaus teises pažeidžiančias įstatymo pataisas, uždraudžiančias homoseksualumo propagavimą, Seimui pakanka mėnesio joms apsvarstyti, tačiau ištaisyti klaidas ir įgyvendinti Europos Sąjungos direktyvas, kurios užtikrina žmogaus teises, laiko nerandama. Tai rodo visišką nepagarbą žmogaus teisėms ir neatsakingą Seimo požiūrį į įstatymų leidybą. Siekdami, kad Seimas aiškiau sudėliotų savo prioritetus, paraginome parlamentarus pataisyti įstatymą iki sesijos pabaigos, nors į Europos Komisiją dėl bylos Lietuvai iškėlimo galime kreiptis nors ir dabar. Jei Seimui trūksta laiko tinkamai ir laiku įgyvendinti privalomus tarptautinius įsipareigojimus, jo galima rasti iš Seimo darbotvarkės išbraukus vieno puldinėti policijos pareigūnus mėgstančio Seimo nario savireklamos akcijas. Tereikia noro, sveikos nuovokos ir politinės valios. Jei jos neatsiras, gal Europos Komisija padės ją surasti“, – teigia Tolerantiško jaunimo asociacijos valdybos pirmininkas Artūras Rudomanskis.

Už pornografiją – mirties bausmė

Nuo 2005-ųjų Kanadoje gyvenęs 35 metų iranietis Saeed Malekpour buvo areštuotas, kai 2008-aisiais grįžo į savo tėvynę aplankyti merdėjančio tėvo. Jis buvo apkaltintas „islamo įžeidimu“, „svetainių suaugusiems kūrimu ir skelbimu“ bei neklusnumu ir raginimais sukilti prieš šalies valdžią.

Teismas įvyko tik dabar ir už svetainių suaugusiems kūrimą Irano teismas vyriškiui paskyrė mirties bausmę. Tuo tarpu Malekpour šeima teigia, kad Saeed tik sukūrė programą, kurios pagalba į internetą galima perkelti nuotraukas. Anot artimųjų, šia programa, be jo žinios, ir buvo pasinaudota kuriant pornografines svetaines.

Kanados Užsienio reikalų ministerija išplatino pareiškimą, kuriame išreiškia abejones dėl tokio teismo sprendimo. Kanados institucijos kreipėsi į Iraną, ragindamos gerbti savo įsipareigojimus ir užtikrinti piliečių teisę į teisingą teismą.

Pgl. Generación.com

Motiną nužudęs aktorius: „Taip norėjo dievas“

Amerikos spaudoje pasirodė pranešimas apie tai, jog savo motiną nudūrė epizodinius vaidmenis amerikiečių seriale „Ugly Betty“ („Gražuolė“ Betė“) atlikęs aktorius Michaelas Brea.

Anot policijos pranešamų spaudai, vyras savo motiną nužudė ją nudurdamas samurajaus kardu. Tamsiaodė 55 metų Yannick Brea rasta negyva savo pačios bute Brukline. Ant jos kūno aptiktos kelios durtinės žaizdos.

Interviu dienraščiui „New York Daily News“ aktorius paaiškino žmogžudystę įvykdęs todėl, kad jo motiną buvo apsėdęs velnias. „Aš jos nežudžiau. Aš nužudžiau velnią, tūnojusį jos kūne“, − žurnalistui Matthew Lysiak sakė M. Brea. Pasak interviu ėmusio žurnalisto, aktorius atrodė visiškai ramus ir pasitikintis savimi, nerodė jokių atgailos ženklų. „Taip jau būna. Taip norėjo dievas“, − apie žmogžudystę kalbėjo M. Brea.

Dienraštyje teigiama, kad dievas aktoriui apsireiškė dvi dienos iki nužudymo. „Aš miegojau savo kambaryje, kai dievas pasirodė prie mano lovos ir ištiesė man ranką“, − pasakoja nelaimėlis. „Aš jo paklausiau, ar mano laikas žemėje išseko. Taip, Michaeli, šiandien paskutinė tavo diena. Tada aš paklausiau, ar galiu atsisveikinti su savo šeima“, − apsireiškimo detales dėstė suimtas M. Brea.

Kitą dieną, pasakoja aktorius, jis pastebėjęs kitų keistų ženklų. Anot jo, jį bandė užkeikti vienas masonų ložės, kuriai ir pats priklausė, narys, padovanojęs jam sąsagą. Po susitiko masonų ložėje grįždamas namo metro, aktorius pasijuto blogai, be to, bendrakeleiviai ėmė kalbėti apie jo motiną. „Jaučiausi kaip Neo „Matricoje“. Aš girdėjau balsus“, − pasakojo M. Brea. Grįžęs namo, jis pabučiavo motiną, kadangi žinojo, jos nebepamatysiąs.

Kitos dienos vakarą, virtuvėje besisukiojusi motina sūnaus paprašė įpilti vandens į puodą, kuriame troškino viščiukus. „Aš pažiūrėjau į negyvus viščiukus puode ir supratau, kad tai – aukojimas. Juodoji magija“, − pasakojo vaikinas. Po to, jis nuėjo į savo kambarį ir susirado, anot jo, „stebuklingų galių“ turintį kardą.

Kai motina paklausė, kodėl jis neįpylė į puodą vandens, aktorius tikina nepažinęs jos balso. „Ji kalbėjo demono balsu. Aš jos paklausiau: ar tiki į dievą? O ji atsakė: ne, Michaeli, ne, ir ėmė rėkti. Tada aš ją puoliau“, − nelaimės detales atskleidė M. Brea. Į butą, kur vyko žmogžudystė, greitai atvyko policija, tačiau vaikinas teigia žinojęs, jog pareigūnai nepateks į vidų, mat jį saugojo dvasios. „Aš girdėjau balsus, kurie sakė, kad aš esu labai galingas. „O jis geras“, − aktoriui kuždėję balsai.

Aktorius užaugo itin religingoje iš Haičio kilusioje šeimoje. M. Brea šeima ir draugai išplatino laišką, kuriame reiškia palaikymą aktoriui: „Visi, kas pažįsta Michaelį, žino, koks jis yra jautrus, malonus, protingas, dvasingas ir švelnus. Jo brolis, tėvas ir draugai bus kartu jo išgijimo kelyje... Šeima ir draugai neabejoja, kad nužudymo metu Michaelis buvo pats nesavas“, − rašoma šeimos pranešime spaudai.

Pgl. Alfa.lt ir El Mundo

Bažnyčia ženklins vaikus?

Delfi.lt iš Pagalbinio apvaisinimo įstatymų projektų klausymų Seime:

„Anot bažnyčios atstovų, kaip Vietnamo kariai jautėsi kalti išgyvenę, taip ir vaikai, ne savo noru pažeidę gamtoje įteisintą atsitiktinumo dėsnį, bus paženklinti kalte“.

Gal kas ryžtųsi paaiškinti sąsajas tarp karo Vietname ir pagalbinio apvaisinimo? Beje, anksčiau vidurinėms mokykloms skirtos tikybos programos skyrius apie pagalbinį apvaisinimą buvo pavadintas „Noriu gimti iš meilės“. Įdomu, kas nors pasikeitė? Ar tie vaikai tebėra „gimę nemeilėje“?

„Anot Vyskupų konferencijos nutarimo, katalikų bažnyčia neremia nei vieno dirbtinio apvaisinimo įstatymo projekto, nes bažnyčia yra prieš bet kokį dirbtinumą žmogaus gyvenime“ (o donorystė, endoprotezavimas, kamieninės ląstelės ir t. t.?). RKB solidarizuojasi su Jehovos liudytojais?

„Vaikai gali jausti kaltę, kad gimė nužudytų brolių ir seserų sąskaita. Pagaliau jei bus leista sukurti neribotą skaičių embrionų ir iš jų atrinkti geriausius, ar tai nėra žinia neįgaliesiems, kad jie yra našta visuomenei?“ − tokia bažnyčios nuostata nuskambėjo klausymuose.

Čia verta prisiminti Šventąjį Raštą: „Kun 21:20: ...ar kuprotas, ar neūžauga, ar su nesveika akimi, ar sergantis niežais, ar šašuotas, ar sutraiškytomis sėklidėmis. Joks kunigo Aarono palikuonis, būdamas nesveikas, nebus tinkamas atnašauti VIEŠPATIES aukų ugnimi. Turėdamas trūkumą, jis nesiartins atnašauti savo Dievo maisto“.

Čia gera žinia neįgaliesiems???

Ir apskritai, kas verčia katalikus naudotis pagalbinio apvaisinimo paslaugomis? Kodėl šios paslaugos turi jiems rūpėti?

Žmogaus teisės: skirtingų greičių Europos Sąjunga

Norite sužinoti, ar asmuo yra homoseksualus ar tik apsimeta? Priverskite jį žiūrėti heteroseksualaus turinio pornografinius filmus ir nustatykite jo susijaudinimo lygį. Jei nesusijaudino – prieš jus gėjus. Bent jau taip mano Čekijos valdžia, Europos Parlamente pristatytame pranešime teigia Europos pagrindinių teisių agentūra (FRA).

Pasak agentūros, tokie „testai“ Čekijoje rengiami prieglobsčio prašantiems trečiųjų šalių piliečiams, dėl lytinės orientacijos persekiojamiems kilmės šalyje. Toks moksliškai visiškai nepagrįstas „testas“, kurį atlieka psichologai (!), taikomas tuomet, kai imigracijos tarnybai kyla abejonių dėl prieglobsčio prašytojų lytinės orientacijos. FRA teigimu, toks „testavimas“ yra visiškai nepriimtinas ir nepatikimas. Agentūros taip pat neįtikino Čekijos vyriausybės teiginiai, kad „testai“ atliekami tik asmeniui sutikus. Be to, pastebi agentūra, šis „testas“ yra „visiškai neefektyvus biseksualų atveju“.

Agentūrai pritarė ir Europos Parlamento narys Raúl Romeva i Rueda, pabrėžęs, kad tokie „testai“ yra nepriimtini. „Tokia praktika prieštarauja Europos Sąjungos principams“, − sakė EP narys. Agentūros pranešimo pristatymo metu, R. Romeva i Rueda pastebėjo, kad ES „negali pasauliui aiškinti pagrindinių žmogaus teisių, jei joje pačioje vyksta tokie dalykai“; parlamentaras taip pat paprašė Europos Komisijos pareikalauti paaiškinimo iš Čekijos vyriausybės.

Pasak FRA studijos, ES teigiamų pokyčių kovoje prieš diskriminaciją dėl lytinės orientacijos ir tapatybės nuo 2008 metų „beveik nėra arba jie labai maži“. Pagrindinės LGBT kylančios problemos tebėra baimė viešai atskleisti savo lytinę orientaciją, organizuotų homofobų grupuočių smurtas prieš LGBT, diskriminacija darbe ir apsirūpinant gyvenamuoju plotu.

Biseksualai ir transseksualai, pasak studijos, vis dar marginalizuojami ir stigmatizuojami daugelyje Europos valstybių. Pvz., Prancūzija tik šiais metais ryžosi transseksualumą išbraukti iš psichinių ligų sąrašo.

„Turime skirtingų greičių Europos Sąjungą, kurioje keletas valstybių jungia atbulinę pavarą“, − išvadą daro agentūros direktorius Morten Kjaerum, pastebėjęs, kad vertinant bendrą situaciją vis dėlto būta „daugiau pažangos nei regreso“.
LT, greičiausiai, taip pat įjungė atbulinę pavarą.

Pgl. Enewspaper

Indijos tradicijų „sergėtojai“ uždraudė jaunimui naudotis mobiliaisiais telefonais

Viename Šiaurės Indijos Utar Pradešo valstijos miestų vietos valdžia uždraudė netekėjusioms moterims naudotis mobiliaisiais telefonais. Tokį sprendimą taryba priėmė neapsikentusi „neteisėtų“ ryšių tarp skirtingų kastų jaunuolių. Anot valdžios atstovų, mažiausiai 23 jaunuolių poros pabėgo į kitus miestus, kad galėtų susituokti nepaisydami tėvų valios. Tradicijų sergėtojams abejonių nekyla: pabėgimus jaunuoliai planavo mobiliaisiais telefonais.

„Tėvams buvo nurodyta prižiūrėti, kad netekėjusios dukros nesinaudotų mobiliaisiais telefonais. Vaikinai naudotis telefonais gali tik prižiūrimi tėvų“, − pabrėžė miesto susirinkimo atstovas Satish Tyagi.

Santuokos sudarymo tarp skirtingų kastų taisyklės yra sudėtingos ir itin griežtos daugelyje Indijos kaimo vietovių. Būta atvejų, kai gindamos „garbę“ šeimos įsimylėjėlius nužudo. Nors diskriminacija kastų pagrindu Indijoje yra draudžiama, tačiau ji vis dar egzistuoja kasdieniniame šalies gyvenime, ypač kaimo vietovėse. Indai tradiciškai susiskirstę į keturias pagrindines kastas: brahmanus (dvasininkai), kšatrijus (kariai, žemvaldžiai), vaišjus (prekeiviai) ir šūdras (tarnai), be to, dar egzistuoja „neliečiamųjų“ kasta – harijanai (dar vadinami dalitai). Priklausymas kastai dažniausiai nulemia tolesnį indų gyvenimą, o tradicijų besilaikančios konservatyvios vaikų vedybas planuoja tik tarp tos pačios kastos narių.

Pgl. El Público

Kritika popiežiui mirtinai įžeidė ultrakatalikus

„Opus dei“ ideologijai artima ultrakonservatoriška katalikų organizacija “MueveteChile” („Pakilk, Čile“) ragina boikotuoti savaitraštį „The Clinic“, kuris neva įžeidė jų „religinius jausmus“.

Fanatikų įniršį sukėlė žurnalo viršelis, kuriame vaizduojamas popiežius Benediktas XVI prezervatyvo kostiumu. Tokiu būdu žurnalas kritikuoja Vatikano požiūrį į ŽIV.

Anot leidinio, AIDS egzistuoja jau trisdešimt metų, tačiau Katalikų bažnyčia tik dabar išstenėjo, neprieštaraujanti prezervatyvų naudojimui tam tikrais atvejais, nors vis tiek perša susilaikymą.
Ultros, žinoma, negalėjo pro akis praleisti ir popiežiaus vardo viršelyje: PENEDICTO...

Katalikų organizacijos paskelbta akcija neliko nepastebėta: kampaniją prieš boikotą pradėjo Twitter, „The Clinic“ palaikymo grupė sukurta ir Facebooke.

Vatikanas atsiribojo nuo palaikymo GMO

Popiežius Benediktas XVI oficialiai nepritarė genetiškai modifikuotų (GM) javų auginimui, bet dalis Vatikano patarėjų mokslo klausimais šią savaitę išplatintame pranešime parėmė genų inžinerijos būdų gautus produktus, rašoma livescience.com.

Tiesa, Vatikano patarėjų mokslo klausimais vadovas pareiškė, kad pranešimas neatspindi oficialaus Bažnyčios pozicijos GM organizmų klausimu.

Ginčijamą pranešimą išplatino po susitikimo Popiežiškoje mokslų akademijoje, kuri turi 80 narių. Susitikime dalyvavo 33 mokslininkai ir tik 7 akademijos nariai, kurie ir pasirašė pareiškimą.

Pasirašiusieji pranešimą pabrėžė, kad tinkamai naudojant genų inžinerijos technologijas, galima padidinti žemės ūkio produktyvumą visame pasaulyje ir efektyviau kovoti su kenkėjais ir sausra. Jie akcentavo, kad didžioji dalis genų inžinerijos remiasi tradiciniais fermerių, žemdirbių augalų veisimo metodais.

Nereikėtų vertinti naujų žmogaus įsikišimo į gamtą formų kaip priešingybės Dievo sutvertos gamtos įstatymui, rašoma pranešime.

Pranešimą pasirašė mokslininkai įspėjo, kad genetiškai modifikuoti javai – tik vienas aspektas, sprendžiant prastos mitybos ir bado problemas. Iš 6,8 mlrd. pasaulio gyventojų daugiau nei 1 mlrd. gyvena puspadžiu. Manoma, kad iki 2050 m. pasaulyje bus 9 mlrd. gyventojų.

Delfi

Šventieji nusipamokslavimai

Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas arkivyskupas Sigitas Tamkevičius: „Lytinių ląstelių „donorystės“ atveju pažeidžiama santuoka, kaip vyro ir žmonos nedaloma vienovė, ir iškreipiama šeimos samprata“. Taigi, dievo tarno nuomone, iškrypėlių Lietuvoje nuolat daugėja (lyg būtų maža gėjų, jų gynėjų ir t. t.)...

Be to, pasak nekuklių p. S. Tamkevičiaus ditirambų saviesiems, „Lietuvos Katalikų Bažnyčia svariai prisidėjo prie teisingos donorystės sampratos, sklaidos ir nuolat skatino bei palaikė kilnią donorystės misiją. Savo prigimtimi donorystė yra altruistinis būdas dovanoti organą arba audinį, išreiškiant meilę artimui“.

Ar žinojote, kad:

Katalikų bažnyčia (taip pat Lietuvoje) prieštaravo organų donorystei (ir bet kokiai intervencijai į kūną) ir atsisakydavo laidoti tuos, kurių organus artimieji dovanodavo kitiems, mat viskas „Dievo valioje“, nors jo keliai ir nežinomi;

Katalikų bažnyčia prieštaravo gimdyvių nuskausminimui, mat Biblijoje parašyta „skausme gimdysi vaikus“;

Pabaigai pasilinksminkite: Katalikų bažnyčiai kažkada neįtiko netgi žaibolaidžiai, mat „Viešpaties balsas blyksi žaibais“...

Dar viena puiki kalėdinė dovana

Artėjant šv. Kalėdoms geros naujienos seka viena paskui kitą. Prieš keletą dienų bičiulis Buržujus informavo, kad prekyboje jau pasirodė į lietuvių kalbą išversta Richardo Dawkinso knyga „Dievo iliuzija“, o šiandien sužinojau, jog leidykla „Kitos knygos“ išleido skandalingojo portugalų rašytojo José Saramago romaną „Evangelija pagal Jėzų Kristų“, kurioje „pasakojama dramatiška Jėzaus – paprasto žmogaus, o ne Dievo sūnaus, – gyvenimo istorija. Savaip perteikdamas biblinius įvykius, autorius sukūrė itin žmogiško ir žemiško, tačiau humaniškesnio net už patį Dievą Jėzaus paveikslą. Dėl neigiamos Bažnyčios reakcijos knyga buvo uždrausta keliose katalikiškose šalyse, o jos autorius buvo priverstas palikti gimtąją šalį.

Šioje aistringoje bei vaizdingoje literatūrinėje fantazijoje perteikiama ne tik Jėzaus, bet ir iki šiol negirdėta jo tėvo Juozapo kaltės drama, prieš akis nušvinta kasdienis būrio vaikų apspistos kuklios jo Motinos gyvenimas, skaidrūs meilės išmintingajai Marijai Magdalietei jausmai, griežti pokalbiai akis į akį su Dievu ir paslaptinguoju Piemeniu, pas kurį paauglystėje Jėzus ganė avis...“, romaną anonsuoja leidėjai.

José Saramago (1922−2010) laikomas vienu didžiausių XX a. rašytojų. 1998 m. jam paskirta Nobelio literatūros premija.

Romaną iš portugalų kalbos vertė Zigmantas Ardickas.

*****

Žymiausi José Saramago kūriniai – „Prisiminimai apie vienuolyną“ (1982), „Evangelija pagal Jėzų Kristų“ (1991), „Aklumas“ (1995). Iš viso rašytojas paliko 17 romanų, gausybę apysakų, esė ir straipsnių.

Portugalų rašytojas, kairiojo marksistinio sparno atstovas, aktyviai dalyvavo visuomenės gyvenime: fanatiškai gynė žmogaus teises, pasisakydavo prieš bet kokią neteisybę, Bažnyčią ir didžiąsias ekonomines galias, kurias laikė pagrindinėmis šio laikmečio negaliomis. „Esame paskendę pasaulio mėšlyne, todėl negalime būti optimistai. Optimistu gali būti tik kvailys, visiškas bejausmis ar milijonierius“, − 2008 m. Madride pristatydamas „Mažuosius prisiminimus“ sakė J. Saramago.

Rašytojo ateisto taikiniu dažnai tapdavo religija. „Biblija yra blogų papročių – žiaurumo, kraujomaišos, žudynių − vadovėlis. Pasak jas suskaičiavusio vieno mokslininko, šioje knygoje yra 1 700 000 lavonų. Žiaurūs kaip Dievas esame tik mes – žmonės, sukūrę Dievą pagal savo paveikslą ir panašumą“, − sakė J. Saramago. Anot rašytojo, „negalime leisti, kad iš tiesos kasdien tyčiotųsi tariami Dievo vietininkai žemėje, kurie, iš tiesų, siekia tik valdžios“.

Nida Vasiliauskaitė „Kuriant seksualinį skirtumą: kaip lytys tapo „priešingomis“

Gruodžio 2 d., ketvirtadienį, 18:00 val. VU Chemijos fakultete, 227 aud. Feministinis Frontas kviečia dalyvauti filosofės Nidos Vasiliauskaitės paskaitoje „Kuriant seksualinį skirtumą: kaip lytys tapo „priešingomis“.

„Sąvoka „heteronormatyvumas“ (įvesta Queer studies teoretiko Michaelio Warnerio 1991 metais) žymi diskursus, ideologijas, idėjas, praktikas, socialines normas ir kultūrines reprezentacijas, kurios padeda išlaikyti heteroseksualumą ir heteroseksualią kultūrą privilegijuota, normalizuota ir, svarbiausia, natūralizuota.

Heteronormatyvumo pagrindas – tariamas truizmas „priešingybės traukia“, vos prieš porą šimtmečių pakeitęs antikinę savaime suprantamybę „panašus patinka panašiam“, kuri iki tol buvo nė kiek ne mažiau savaime suprantama, o „priešingybės“ tik stūmė, bet ne traukė. Dar tiksliau, „priešingybių“ seksualiniame lygmenyje apskritai nebuvo (sąvoka „priešinga lytis“ – vėlyvas modernybės išradimas; pasak istoriko Thomo Laqueur, iki 17 – 18 a. sensu stricto tebuvo viena lytis, nes „vyras“ ir „moteris“ laikyti to paties žmogaus tipo variacijomis, o ne kažkuo iš esmės skirtingu, atvirkščiu ar priešingu).

Variacijos, be abejo, nebuvo lygiavertės – „vyras“ nuo „moters“ skyrėsi tobulumo laipsniu (Aristoteliui moteris – netobulas vyras). Kadangi „žmogus“ pirmiausia reiškė „vyrą“ (ką iki šiol primena daugelio kalbų gramatika), moters statusas suvoktas kaip tam tikru mastu subžmogiškas, nevisai žmogiškas, o gal net – priklausomai nuo konkrečių mąstytojų, jų tikslų ir aplinkybių – visai nežmogiškas.

Moteris – kažkas pakeliui į žmogų, gal ir ne gyvūnas (nors… ne vienam klasikui šis klausimas kėlė rimtų abejonių), bet dar ir ne žmogus. Bent jau netobulas žmogus. Riba tarp vyro ir moters istoriškai labai artima ribai tarp žmogaus ir gyvūno. Klasikinei aristoteliškai tradicijai žmogus – racionalus gyvūnas (animal rationale, gyvūnas, turintis išskirtinę savybę – gebėjimą būti racionaliu, mąstyti), o moters racionalumas – mažų mažiausiai įtartinas (…).

Heteronormatyvumas tada dar neegzistavo: moteriai derėjo mylėti vyrą ir jo klausyti todėl, kad jis tobulas (…).

Vėliau, išradus „priešingybes“ ir jų „natūralią trauką“ – kitaip tariant, išradus heteronormatyvumą – kategorijon „vyras“ dar aiškiau pateko tai, kas specifiškai žmogiška (racionalumas, protas, logika, kultūra), o moteriai liko visa kita (emocijos, kūnas, instinktai, gamta). Jie tapo vienas kito inversijomis, o inversyvumas imtas suvokti kaip seksualinio geismo ir meilės causa efficiens, veikiančioji priežastis. „Priešingybės“ esą tiesiog mechaniškai traukia viena kitą: jų priešingumas ir yra trauka. Tad heteronormatyvumas negalimas be seksizmo (galimas seksizmas be heteronormatyvumo ir kitos jo pusės, homofobijos, bet homofobija ir heteronormatyvumas be seksizmo – ne; sunaikint homofobiją – dar nereiškia sunaikint seksizmą, bet sunaikinus seksizmą homofobijos neliktų).“ – sako N.Vasiliauskaitė.

Gayline.lt