Artėjant kalėdoms, svetainė katalikai.lt informuoja, kad „2010 m. Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijoje buvo sėkmingai apgintas „mokslinis“ darbas „Pastoracinės parapijiečių lankymo praktikos atgaivinimo Lietuvoje gairės“, kuriame gilinamasi į vadinamojo parapijiečių kalėdojimo ištakas, teologinį pagrindimą ir pastoracinę naudą“. Anot darbo autoriaus, kalėdojimas pirmiausia yra Bažnyčios pareiga, nurodyta Katalikų Bažnyčios kanonų teisėje, o kalėdojimo pareigos aktualumas šiandienos pastoracijoje ir jo nepamainoma vertė kyla iš paties Jėzaus veiklos pavyzdžio.
Dvasininko teigimu, kalėdojimo pareiga yra „Viešpaties Jėzaus Kristaus įsakyta apaštalams – per juos vyskupams ir kunigams, taip pat ir tikintiems pasauliečiams, taigi perduota Bažnyčiai“. Šios akcijos tikslas laikytinas priemone evangelizuoti parapijiečius, gyvenančius konkrečios parapijos teritorijoje, be to, tai yra „galimybė žmonėms, kurie dėl įvairių priežasčių prarado ryšį su Dievu ir Bažnyčia, vėl Dievo vedamiems grįžti į tikėjimo ir Bažnyčios gyvenimą“.
Septynerius metus su kalėdojimo tradicija įvairiose parapijose pažindinęsis dievo tarnas moksliniame darbe pastebi, kad kai kurie kunigai vengia sielovadinio aplankymo pareigos arba ją atlieka paskubomis ir be tinkamo pasirengimo. „Kitose parapijose teko matyti tikrai tinkamą šios pareigos suvokimą ir jos įgyvendinimą praktiškai“, − rašoma katalikai.lt skelbiamame tekste.
Tekste pateikiama ir instrukcija, kaip „šią pareigą įgyvendinti praktiškai“:
„Parapijiečiai su džiugesiu laukia ir svetingai priima savo dvasinį ganytoją, su kuriuo linkę bendrauti tikėjimo ir šeimos gyvenimo klausimais, nepamiršta pavaišinti stalo gėrybėmis ir auka paremti Bažnyčią“.
„...Ši sielovadinio aplankymo pareiga atneša naudą tiek šeimai, tiek kunigui, tiek ir visai parapijos bažnytinei bendruomenei“, − pastebi mokslinio darbo autorius.