J. Wyllys. Benediktas XVI ir grėsmės žmonijai

Po eilinių homofobiškų popiežiaus Benedikto XVI išpuolių pirmas homoseksualus Brazilijos parlamentaras, žurnalistas ir rašytojas Jean Wyllys paskelbė atvirą laišką „Benediktas XVI ir grėsmės žmonijai“. J. Wyllys šalies parlamente taip pat yra įregistravęs Konstitucijos pataisų projektą, kuriuo siūlo įteisinti civilinę homoseksualių asmenų santuoką.

Popiežius Benediktas XVI pareiškė, kad homoseksualų santuokos „kelia grėsmę žmonijos ateičiai“. Aš maniau, kad tikrąją grėsmę kelia karai (daugelis jų – etniniai ar religiniai), badas, ekonominis skurdas, socialinė nelygybė ir neteisybė, smurtas, prekyba narkotikais ir ginklais, korupcija, organizuotas nusikalstamumas, įvairiausio plauko diktatūros, laisvių ribojimas daugelyje šalių, genocidai, aplinkos užterštumas, miškų naikinimas, epidemijos...

Tačiau popiežius, puikiai suvokdamas visas šias blogybes ir žinodamas, kad, kaip byloja Vakarų istorija, prie daugelio jų prisidėjo ir jo vadovaujama institucija – apaštališkoji Romos katalikų bažnyčia, pareiškė, kad grėsmę žmonijai kelia dviejų vyrų ar dviejų moterų meilė, jų sprendimas ateityje kurti bendrą gyvenimą ir siekti šios sąjungos pripažinimo, kad galėtų naudotis tomis pačiomis teisėmis, kurios jau suteiktos heteroseksualiems asmenims.

Meilė ir laimė kelia grėsmę žmonijai – taip pareiškė Benediktas XVI.

Meilė yra grėsmė?!

Iš visų popiežiaus nusikalbėjimų pastarasis mane šokiravo labiausiai. Galbūt dėl to, kad šis keistas ir anachroniškas teiginys tiesiogiai žeidžia mano – atviro homoseksualo, besididžiuojančio savo lytine orientacija – žmogiškąjį orumą ir kertasi su mano moksliniu išsilavinimu, kadangi Benedikto XVI teiginiai remiasi absurdišku tikėjimu, kad civilinės santuokos lygiateisiškumas visus vyrus ir moteris pavers homoseksualiais beigi visas žemės moteris privers naudotis tik pagalbiniais apvaisinimo metodais.

Meilė, kaip ir tikėjimas, yra nepaaiškinama: ją jauti arba ne. Nėra žodyno, kuris ją paaiškintų, ir tik poetas gali šį tą pasakyti – „neregima liepsnojanti ugnis, nejuntama kraujuojanti žaizda“, tačiau, kad ją suprastum, būtina jausti visa tai, ką jausti – nesvarbu vyrui ar moteriai – draudžiama ir popiežiui, ir kardinolams, ir vyskupams, ir kunigams dėl jaunystėje pasirinkto kelio.

Galbūt todėl ir nesupranta.

Tačiau meilė niekada negali būti grėsme žmonijai, priešingai, ji gali tapti išsigelbėjimu iš didžiausių blogybių, priešnuodis nuo intoksikuojančių nuodų, vakcina nuo apnikusių ligų. Popiežiaus visiškai susipainiojo. Jis nieko taip ir nesuprato.

Vis tik nors ir nieko nesuvokia, privalėtų elgtis atsakingiau. Jo žodžiai turi galios, įtakos, įsispraudžia į milijonų žmonių galvas ir širdis visame pasaulyje; galėtų juos naudoti geriems darbams. Vietoj to, kad tiek laiko skirtų mūsų – homoseksualų – įžeidinėjimui (prisipažįstu, neįstengiu suvokti tokio apsėdimo priežasties), popiežius galėtų kovoti su tikrosiomis žmonijai grėsmę keliančiomis blogybėmis. Būtent jos nužudo milijonus žmonių, griauna gyvenimus, pavergia ištisas tautas.

Benediktas XVI nebegali toliau skleisti priešiškumo ir neapykantos gėjams. Negali sakyti, kad mes esame „grėsmė“ tik dėl to, kad mylime ir reikalaujame gerbti ir pripažinti mūsų meilę. Beje, tokių pasakymų istorijoje jau būta: „Žydai yra mūsų nelaimė!“ (“Die Juden sind unser Unglück!”), sakė istorikas Heinrich von Treitschke. Gerai žinome, kuo baigėsi šis vokiečių žurnale „Der Sturmen“ išspausdintas sakinys, vėliau tapęs nacių šūkiu. Mes, homoseksualai, tai taip pat patyrėme: mūsų likimas nacistinėje Vokietijoje, kurioje Benediktas XVI praleido jaunystę, buvo toks pats kaip žydų, tik vietoje Dovydo žvaigždės koncentracijos lageriuose mes buvome žymimi rožiniais trikampiais.

Nacizmo tragedija turėjo išmokyti mus, kad kitas, kitoks nėra nei grėsmė, nei nelaimė, nei priešas. Mes, homoseksualai, negrasiname niekam. Mūsų meilė yra tokia pat graži ir natūrali kaip ir bet kokia kita. Ir nusipelnome tokios pat pagarbos ir tokių pačių teisių kaip ir kiti.

Tai, kas dabar vyksta su „gėjų santuoka“, jau vyko anksčiau dėl baltaodžių ir juodaodžių – tuomet vadintų „tarprasinių“ – santuokų, kurios irgi buvo laikomos esančiomis „prieš prigimtį ir prieštaraujančiomis Dievo įstatymams“ bei grėsme civilizacijai.

1966 m. Virdžinijos teismas tokios santuokos draudimą pagrindė šiais žodžiais: „Visagalis Dievas sukūrė baltaodžių, juodaodžių, geltonodžių, malajų ir raudonodžių rases ir įkurdino juos atskiruose kontinentuose. Faktas, kad Dievas juos atskyrė, rodo, jog Jis nenorėjo rasių maišymosi“.

Hitleris taip pat uždraudė santuokas tarp „arijų rasės“ vokiečių ir žydų. Daugelyje valstybių netgi evangelikai ilgai neturėjo teisės į santuoką, nes ji taip pat kėlė grėsmę Katalikų bažnyčiai. Atrodo, kai kurie pamokslininkai tai pamiršo, bet buvo būtent taip.

2010 m. santuokos lygiateisiškumą įteisinusi Argentina pačią pirmąją reikšmingą Civilinio kodekso reformą įvykdė XIX amžiuje, spaudžiama teisės į santuoką reikalavusių protestantų. Tuo metu daugelis ne katalikų porų kreipėsi į teismus, kaip dabar daro homoseksualai. Kai šalis priėmė Civilinio registro sukūrimą, o netrukus ir civilinę santuoką įteisinusius įstatymus 1888 metais kilo didelis Argentinos vyriausybės ir Katalikų bažnyčios susipriešinimas, netgi buvo nutraukti diplomatiniai santykiai su Vatikanu. Civilinių santuokų įteisinimui prieštaravusiame Senate buvo sakoma, kad priėmus įstatymą santuoka praras „šventumą“, o šeimos institucija liausis egzistavusi. „Šėtoniškos išmonės šedevru“ įstatymą pavadinęs monsinjoras Mamerto Esquiú apie tuometinius Argentinos vadovus sakė, kad juos „krūtimi žindo didžioji prostitutė – Prancūzijos revoliucija“. Tačiau jokie apokaliptiniai pranašavimai, nukreipti prieš civilinę santuoką, neišsipildė. „Pranašavo, užtikrino, kad bus pasaulio pabaiga... tačiau pasaulis nesužlugo“.

Praėjo daugiau nei amžius, tačiau diskusijos vyksta taip pat. Argumentai – taip pat tie patys. Popiežius Benediktas XVI ir toliau nesusivokia. Jis nesupranta, kad civilinė santuoka ir bažnytinė santuoka yra dvi skirtingos institucijos. Civilinę santuoką reglamentuoja Civilinis kodeksas, kurį gali pakeisti parlamentas, tuo tarpu bažnytinę santuoką reglamentuoja konkrečios bažnyčios teisė: pavyzdžiui, katalikų santuoka skiriasi nuo judėjų santuokos. Religinė santuoka sudaroma bažnyčioje, šventykloje, mečetėje ar tereire, o civilinė – Civilinės metrikacijos tarnyboje. Kad galėtų susituokti Katalikų bažnyčioje, sužadėtiniai turi būti krikštyti ar duoti krikštą pakeičiantį pasižadėjimą, taip pat bažnyčioje privalo išklausyti specialų kursą, viso to nereikia sudarant civilinę santuoką, kurią gali sudaryti bet kurią religiją išpažįstantys ar netikintys asmenys.

Didesnėje dalyje krikščioniškų bažnyčių, santuoka yra neišardoma, tuo tarpu civilinę santuoką galima nutraukti. Vadinasi, bažnyčioje tuoktis asmuo gali tik vieną kartą gyvenime, o civilinę santuoką galima sudaryti keletą kartų, jei tik asmuo yra išsiskyręs. Teisines pasekmes bažnytinė santuoka sukelia tik apie ją pranešus Civilinės metrikacijos tarnybai, o civilinės santuokos teisinis režimas įsigalioja tuoj pat po jos sudarymo.

Mes, homoseksualai, reikalaujame teisės į civilinę santuoką. Konstitucinės pataisos projektas, kurį pateikiau Kongresui, neturi nieko bendra su bažnytine santuoka, kurios pripažinimas apibrėžiamas Brazilijos Konstitucijos 226 str. 2 paragrafe, kuris nebus keičiamas ir išliks toks, koks yra. Mano projektu siūloma įteisinti civilinę santuoką tarp tos pačios lyties asmenų, tačiau visiškai neliečiama bažnytinė santuoka. Valstybė negali pažeisti religinės laisvės, atitinkamai, religinės bendruomenės neturėtų kištis į civilinę teisę. Pastaroji yra pasaulietinė institucija, kuri privalo vienodai atsižvelgti į tikinčiųjų Dievu – kokiu nors dievu ar keliais dievais – ir netikinčiųjų poreikius.

Ateis diena, kai koks nors vaikis eis į mokyklos biblioteką skaityti istorijos knygų, kurios duotų kokį nors paaiškinimą apie stebinantį faktą, kurį pamokoje komentavo mokytojas: „Iki XXI amžiaus pradžios santuoka tarp dviejų vyrų ar dviejų moterų buvo draudžiama“. Šis galiojęs draudimas mūsų mažajam piliečiui  atrodys toks pats absurdiškas, koks mums dabar  atrodo draudimas tuoktis baltaodžiams ir juodaodžiams ar draudimas moterims balsuoti. Ir  jei jis bibliotekoje atras, kad buvo toks popiežius, kuris  vieną dieną pareiškė, kad gėjų santuokos kelia grėsmę žmonijai, jis, tikriausiai, pajus tokį pat pasibjaurėjimą, kokį mes jaučiame tam apgailėtinam von Treitschke pasakymui.

Benediktas XVI turi pagalvoti, ar nori tokiu būdu įeiti į istoriją. Dar yra laiko.

O gal gi vieną dieną  jis įstengs suprasti ir priimti meilę – bet kokią meilę ir jos išraišką – ir elgsis taip, kaip mokė Jėzus Kristus: „Mylėk artimą savo kaip pats save“.

Iš: Jean Wyllys svetainės